Atskirti nuo savo laukų Lietuvoje

3

Velykų išvakarėse rašėme apie mūsų krašto ūkininkų, turinčių žemės anapus sienos, rūpesčius: LR vyriausybė nesutinka jų įsileisti ir todėl jie negali pradėti pavasario lauko darbų.

Tarp tokių žemdirbių yra Sankūrų kaimo lietuviai ūkininkai Dalia ir Valdas Pečiuliai. 

Dalios ir Valdo Pečiulių ūkio pastatai

Viruso pandemija, karantinas ir jo padariniai užklupo juos, kaip ir kitus, staiga ir netikėtai. Anapus sienos liko 70 hektarų žemės – 10 ha nuosavos, 60 ha nuomojamos.

Iš pradžių atrodė, kad viskas išsispręs greitai. Kovo 31 d. Lenkija įvedė lengvatų sieną kertantiems ūkininkams, nusprendė jiems netaikyti karantino (kitiems tuo laiku privalomo).

– Galvojome, kad netrukus galėsime kirsti sieną pro Galinių–Burbiškių perėją, kuri yra pusantro kilometro nuo mūsų sodybos, – aiškina Dalia Pečiulienė. – Sienos perėjos komendanto leidimas atrodė tik formalumas. Sutvarkyti Lietuvos leidimą ėmėsi Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas, kuris šiuo reikalu raštu kreipėsi į Lietuvos ministrą pirmininką. Į galvą neatėjo mintis, kad Lietuva gali mūsų neįsileisti.

Dalia ir Valdas Pečiuliai Sankūruose dirba 50 ha žemės ir 70 ha, kaip minėjau, turi Lietuvoje. Jie verčiasi gyvulininkyste, laiko 250 raguočių: 100 karvių, keliasdešimt telyčių, veršelių bei šiek tiek mėsinės veislės jaučių.

Dalia Pečiulienė su dukra Rita

– Mūsų ūkis yra labai arti Lenkijos–Lietuvos sienos, – sako Dalia Pečiulienė. – Pernai rudenį Lietuvos pusėje 10 ha apsėjome žiemkenčiais. Šį pavasarį ant 10 ha ketinome sėti kukurūzus. Šie pasėliai būtini gyvuliams iššerti.

Tokia pati padėtis kaip Pečiulių yra ir 46 kitų Punsko valsčiaus ūkininkų, dirbančių žemę Lietuvoje.  

– Be mūsų, niekas tos žemės Lietuvoje nedirbs, – tikina Dalia Pečiulienė. – Ir nerealu ką nors pasamdyti Lietuvoje. Čia turime nupirkę trąšų, herbicidų, sėklų. Neturėtume kuo sumokėti žmonėms už darbą, neapsimokėtų. O laikas bėga. Sausra neišpasakyta. Tuoj bus per vėlu tręšti žiemkenčius ir žolę. Kukurūzai, žinoma, gali dar kiek palaukti.

Važinėti į savo laukus per Aradnykų–Lazdijų perėją Pečiuliams būtų absurdiška. Reikėtų sukarti apie keliasdešimt kilometrų. Savo laukus jie pasiekų po 1,5–2 valandų.

– Jei su žemės ūkio technika per Aradnykus nuvyktume į Lietuvą, mus 14 dienų uždarytų į karantiną, – sako Dalia. – Nuvežtų į Kauną ar kur nors kitur. Negalėtume žemės dirbti.

Punsko valsčiaus viršaitis kelis kartus visų Suvalkų krašto žemdirbių reikalu kalbėjosi telefonu su premjero kanceliarijos pareigūnais. Išgirdo, kad Lietuvos žemės ūkio ministras dėl didelio norinčių kirsti sieną ūkininkų skaičiaus, jo prašymo svarstyti vyriausybei nepateikė.

Punsko valsčiaus viršaičio Vytauto Liškausko paskatinti, Dalia ir Valdas Pečiuliai praėjusį penktadienį, prieš pat Velykas, Lietuvos valdžiai pateikė individualų prašymą. Atsakymo dar negavo, bet nekantriai laukia.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

3 KOMENTARAI

  1. Dalyte ir visa Tavo Seimynele, uzjauciame Jus ir visus kitus musu krasto ukininkus begaliniai. Skaudu girdeti kad tokia nesamone gali vykti. Kas ten toj LT vyriausybeje sedi? Dieve apsaugok. Taigi tikri etnines Lietuvos lietuviai gyenantieji, ne pagal ju pasirinkima Lenkijoj, apdirba lietuvos zeme. Augina ir gamina maista ir kad galetu ta zeme apdirbti, Lietuvos biurokratai nesuranda iseities, kokia geda. Bet didziausia geda tai perskaicius Lietuvos skaitytoju nuomones pagal Lt Ryte paskelbta straipsni. Iskyrius pora, visi kalba, kaip kazkokie issigimeliai. Kyla klausimas, kaip ta musu Lietuvele gali islikti, jegu tik tokio lygio zmones ten belike? Negalesiu miegot visa savaite… Pagalvokit tiktai, zmogus traktorium su irengimais vaziuoja pusantro kilometro per siena, kaip ta ir visa laika darydavo per paskutiniuosius 10 ar pan. metu, kad visa diena, su savo uzkandziu dirbs zeme, jam reikia 2 savaiciu karantino. Kur? Ant virsaus kalno sededamas? Laikykites Nevuliai, Peciuliai ir visi kiti pakliuve i sia keblia padeti. Jeigu jau Lietuva negali, gal Dievas Jums pades.

  2. visai normalu- Lietuva gina savo interesus. Šiuo metu yra pandemija, ir nustatytos visiems tos pačios galiojančios sąlygos ir reikalavimai. Be išimčių. Kad kas neparvilktų virusų į pasienį. Tie pasienio ūkininkai moka mokesčius Lenkijai, jų produkcija realizuojama Lenkijoje. Pelnas lieka Lenkijoje. Kas perka žemes ar kitą nekilnojamąjį turtą užsienyje, turi skaitytis su rizika. Žemdirbiai ne išimtis.
    Pavyzdys, kaip ginti savo valstybės ir tautos interesus yra Lenkija: Lenkijos prezidentas, vyriausybė, politikai ragina: pirkite tik lenkišką maisto produkciją. Pagamintą Lenkijoje(taigi, ir Sankūrų , ir Vižainio, ir Šipliškių žemdirbių). Suprask:nepirkite lietuviško, čekiško, vokiško maisto. Tad nenuostabu, kad Lenkija palaiko Punsko , Šipliškės, Vižainio žemdirbius, nes jų produkcija duoda naudą Lenkijai, ne Lietuvai.
    Keli žodžiai Aloyzui: nekoneveikite Lietuvos ir jos „biurokratų“. Tie „biurokratai“ jau keliasdešimt metų mokslina Punsko ir Seinų krašto jaunimą. UŽ DYKĄ. Du da jiems stipendijas. Dešimtis gydytojų išmokslino, ir nemažai tokių, kurie Lenkijoje dėl didelės konkurencijos neturęėjo šansų baigti medicinos studijų.
    Šiuo atveju – dėl sienos kirtimo ir lauko darbų Lietuvoje- suinteresuoti ne vien ar ne visų pirma pasienio lietuviai ūkininkai. Pilna tokių Šipliškių, Rūdelės(Rutka Tartak), Vižainio valščiuose.
    Aišku, kad ir šįkart Lietuva nusileis, kai mūsiškiai pasitelks „patriotizmo“ argumentą. Kaip ir dėl mokyklų finansavimo(išverkiama pinigai iš Lietuvos, nors esame Lenkijos piliečiai), kaip ir daugeliu kitų klausimų, nezs Lietuva silpnesnė. Norėtųsi paklausti, o kur buvo Punsko valsčiaus balsas, kai Lenkija keletą dienų laikė Lietuvos sunkvežimius ir Lietuvos piliečius prie Vokietijos sienos?

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia