Ko (ne ironiškai) punskiečiams pavydi kaimynai?

0

Karantino metas davė nemažai laiko apmąstymams – ypač studentams, nuotolines studijas pratęsusiems tėviškėse. Miesto šurmulį, pandemijos keliamą įtampą išmainyti į gamtos ramybę bei kaimo tylą – tiems, kurie tokią galimybę turėjo – buvo tikrai puiki mintis. Pasisekė ir man – grįžau namo į visai čia pat esančią Sangrūdą. Nors pandemija ir „sustabdė“ gyvenimą, universiteto pareigos ir darbas neleido atsipalaiduoti. Paskutinis bakalauro kursas greitai pareikalavo dėmesio ir teko savarankiškai, toli nuo kolegų ir dėstytojų, pasiruošti baigiamajam kūrybiniam projektui, surasti tinkamą ir dominančią darbo temą. Tai padaryti nebuvo sunku – visai čia pat, už sienos, gyvuoja dabar jau mano praminta „Lietuva be sienų“ – Punskas.

Kaip ten sako žmonės? „Pirma savo žiūrėk, o paskui kitų?“ Taip nutiko ir čia. Įdomi ir taip su Lietuva glaudžiai susijusi Punsko krašto istorija, čia gyvuojančios lietuvių bendruomenės gyvenimas, netgi atvirai dzūkiškos (!) šnektos ypatumai kokį nors kupiškietį, rokiškietį ar kitą, apie šį kraštą mažai žinantį lietuvį gali tikrai nustebinti. Stebina net ir tuos pačius kaimynus, senosios Punsko parapijos teritorijoje (Zovodos, Vaiponiškės kaimų) gyvenančius vietinius. Iš čia ir kyla šioks toks pavydas: kuo labiau gilinamasi į Punsko istoriją, parapijos ir miesto įsikūrimą, valsčiaus susidarymo ir likimo ypatybes, lietuviškų šnektų vyravimą ir kitas, puikiai tebegyvuojančias kultūrines, menines krašto veiklas, atrodo, kad čia vis daugiau to lietuviškumo gali pastebėti. Vietiniai su užsidegimu ir pagarba pasakoja apie bendras lietuvių tautos šaknis bei palikimą, o jaunimas kartais labiau motyvuotas išsaugoti bei sugrįžti, nei bendraamžiai kitoje sienos pusėje. Gal tai tik pirmas įspūdis, tačiau tikrai vertas dėmesio.

Kaip pavyzdį imkime kad ir labai elementarų reiškinį – dainavimo ir muzikos tradicijas punskiečių šeimose. Projekto metu teko kalbėti su gerb. Angele Bapkauskiene, kultūrine veikla užsiimančia tiek Sangrūdoje, tiek Punske. Nors daugiau aptarinėjome Punsko etninio, kultūrinio gyvenimo, ten gyvuojančių ansamblių, iniciatyvų grupių veiklą, galiausiai išryškėjo ir toks pamąstymas, jog Punske, punskiečių šeimose, didelę įtaką daro išliekantis dėmesys muzikai ir klausai. Čia gyvenančiose šeimose yra natūralu kartu dainuoti, perduoti dainas, mokyti vaikus ir anūkus; su daina ir apženyti, ir in grabą palydėti. Negalima teigti, jog Lietuvoje dainavimo tradicijos yra kažkuo prastesnės, bet tuomet, besidomint Punsko krašto tradicijomis, tas muzikalumas atrodė kažkuo ypatingas.

Toks tas ir nekaltas pavydas Punsko lietuviams – labiau (į)vertinti, labiau branginti ir išlaikyti, nei kiti. Tikiuosi, jog šiuos pamąstymus kaip nuoširdų meilės laišką priims tiek punskiečiai, tiek kraštiečiai iš už sienos. Kaip ir buvo minėta pradžioje, čia Lietuva gyvuoja be sienų. Aš tikrai nesijaučiu svetima Punsko kraštui – ir tuomet, projektui pasibaigus, įgavusi tiek įdomių bei naudingų įžvalgų apie šį kraštą, ir dabar, vis tebesugrįžtanti namo, į Punsko valsčiaus apylinkes.

Indrė Kubiliūtė, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia