„Įdomiausios vietos yra pakeliui, o ne ten, į kur važiuoji.“ Tai buvo naujos savaitės pradžios sentencija, kuri įsiprasmino savaitei einant į pabaigą.
Man taip pat patinka keliauti. Mėgstu pamatyti naujas vietas. Nepaprastai džiaugiuosi, nuvykusi į kelis šimtus kartų aplankytą Rimkaežerių ežero pakrantę ar galėdama prisėsti kelių kartų numindžiotame keptų bulvyčių bare Seivuose. Senos vietos, kurios primena visus gyvenimo metus, turi savyje sunkiai apibrėžiamo žavesio. Jos sugrąžina teigiamų emocijų spūstį krūtinėje ir turi nesuvokiamą galią išstumti dėmes, kurios tam tikru metu buvo nusidažiusios tamsia spalva, o laikui bėgant įgavo geros pamokos ir patirties pavidalą.
Nauju žvilgsniu pakabinau „seno licėjaus“ langus, pro kuriuos iš aukšto žiūrėta į apačią: šiltą pavasarį sportuojančius vaikus, skubančius į pamoką gimnazistus, mokytoją, bėgančią per įšalusio asfalto dangą, įvažiuojančius į mokyklos aikštę ir išvažiuojančius automobilius. Iš jų išlipdavo vakarinėmis suknelėmis ir parduotuvės vitrinomis prakvipusiais kostiumais pasipuošę mokiniai – būsimi Punsko licėjaus absolventai. Nesunku nuspėti, kad mintimis pasiekiau šimtadienį. Čia įsišaknijo niekada nesenstanti tiesa, kad įdomiausia yra tai, kas pakeliui, o pasiektas tikslas nėra toks įdomus. Jis tiesiog perkelia visas emocijas į naują pojūčių lygmenį.
Prisiminus savo šimtadienį, sunku nepaminėti bendro sporto salės įvaizdžio, išsipuošusių klasiokų ir mokyklos atstovų, subruzdėjusių tėvų veido išraiškų ir palaikymo žvilgsnių, drebančių balsų ir rankoje laikomų kuklių rožių, banalių žodžių, kuriuose įdėta tiek pastangų ir nesuvaidintų jausmų. Kiekviena absolventų karta turi asmenines patirtis, susijusias su šimtadieniu, tačiau visas jas jungia nepakartojamas laikotarpis iki šios šventės. Kad ir kiek kartų teko susipykti su savo klasiokais, peštis dėl visiškai nereikšmingų dalykų, kuriuos tą išsvajotą vakarą stebuklingai uždengdavo nematoma skraistė, daužyti rankomis į kietus mokyklos suolus, juoktis iki ašarų nevykusioje repeticijų scenoje, nesuskaičiuojamą kiekį kartoti tuos pačius „Gailingio“ žingsnius, pasiruošimui skirtos ilgos savaitės nulipdė bendrą šimtadienio paveikslą. Ir taip yra su kiekvieno tikslo siekimu. Tai nesibaigiantis ėjimas nuo… iki.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
