Darbas valstybės labui

0

Lietuvos aukštajai jūreivystės mokyklai nuo liepos pradžios vadovaujantis klaipėdietis Vaclavas Stankevičius turi ne tik solidžią jūrininko patirtį. Buvęs politikas ir diplomatas – vienas tų žmonių, kuris daug prisidėjo, kad Lietuva šiandien būti saugi šalis.

Gimė istorinėje Krėvoje

– Jūsų biografijoje įrašyta, jog gimėte Baltarusijoje.

– Taip, esu gimęs Baltarusijoje 1954 m. Tačiau 1958 m., kai man buvo ketveri, šeima išvažiavo gyventi į Lietuvą. Mano tėvas, plataus profilio mechanizatorius, buvo paskirtas dirbti į kolūkį Buivydžiuose. Užaugau Lietuvoje, gyvenimo Baltarusijoje neprisimenu, tik žinau, kad ten mano gimtinė ir to neslepiu.

konsulas

 Vaclavas Stankevičius 

– Kaip vadinasi jūsų gimtinė?

– Tėvai gyveno Arleniatų kaime, Smargainių rajone, o gimiau aš istorinėje vietoje – Krėvoje. Šioje vietovėje 1385 m. buvo pasirašyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės pirmoji unija. Ten dar tebėra anų laikų pilies griuvėsiai.

Panašus į Baltarusijos prezidentą?

– Ar teisybė, kad tą pačią dieną, kaip jūs, gimė ir Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka?

– Ne visai. Tiesa, A. Lukašenka gimė 1954 m., kaip ir aš, bet jis gimė Rytų Baltarusijoje, o aš – Vakarų. O tai didelis skirtumas, nes Vakarų Baltarusija į Sovietų Sąjungos įtaką pateko tik 1939 m. rudenį, o rytinė jos dalis sovietine tapo jau po 1917 m. Vakarų Baltarusija iki 1939 m. priklausė Lenkijai. Kai 1939 m. rugsėjo 1-ąją vokiečiai pradėjo karą su lenkais, po kelių savaičių, rugsėjo 17-ąją, dalį Lenkijos teritorijos užėmė sovietai. Taip ši teritorija tapo tarybine, o iki tol ten buvo lenkiška tvarka. Vakarų Baltarusija nuo Rytų Baltarusijos labai skiriasi ir dabar. Pirmiausia, Vakarų Baltarusijoje dabar gyvena maždaug 80 proc. katalikų, mūsų šeima – visi katalikai, o Rytų Baltarusijoje dominuoja stačiatikiai. Ir kai manęs klausia, kur aš gimiau, visada pabrėžiu, jog Vakarų Baltarusijoje. Kas bent kiek domisi istorija, supras skirtumą. Taigi su A. Lukašenka gimėme tais pačiais metais, tik skirtingose Baltarusijos vietose, aš rugpjūčio 6-ąją, o jis – rugpjūčio 30 dieną. 

– Ar jums niekada niekas nesakė, kad jūs su prezidentu A. Lukašenka panašus išoriškai?

– Kai dirbau Seime, kur darbavausi dvi kadencijas, buvau NATO reikalų komisijos pirmininkas, tad būdavo labai daug susitikimų su užsieniečiais. Pamenu, turėjome susitikimą su Belgijos delegacija. Mes sėdime, kalbame ir vienas belgas staiga manęs klausia: „Are You Mr. A. Lukoshenka?“ („Ar jūs ponas A. Lukašenka?“). Mes panašūs, tas tiesa.

– Ar yra tekę susitikti ir bendrauti su prezidentu A. Lukašenka?

– Ne, bendrauti neteko. Nors, prisipažinsiu, dirbdamas Seime, nebuvau abejingas Baltarusijos reikalams, nes puikiai žinau savo kilmę, stengiuosi nepamiršti baltarusių kalbos. Dirbdamas Seime su Baltarusijos žurnalistais kalbėdavau baltarusiškai. Jiems tai buvo netikėtas dalykas, kad Lietuvos parlamentaras su jais bendrauja be vertėjo. Su pačiu prezidentu A. Lukašenka bendrauti man taip ir neteko, jis – valstybės vadovas, aš – tik Seimo narys. Bet Baltarusijoje teko būti, kartą jų parlamente sakiau kalbą kaip Lietuvos delegacijos narys Europos Taryboje (ET). Kalbėjau apie mirties bausmės sustabdymą. Kalbėti privalėjau angliškai. Turėjau išreikšti ET poziciją, kaip svarbu puoselėti humanizmą ir siekti, kad Europoje neliktų mirties bausmės. Tačiau mano kalbos įžanga nuskambėjo baltarusiškai. Jiems tai buvo labai netikėta. Mačiau, kad padarė įspūdį. Beje, ne visi Baltarusijoje moka baltarusiškai, ten yra dvi valstybinės kalbos – rusų ir baltarusių, ir jie renkasi, ką nori. Tačiau man, gimusiam Baltarusijoje, svarbu nepamiršti gimtosios kalbos.

Ir avis sveika, ir vilkas sotus

– Kur buvo sudėtingiausia dirbti – jūroje, Seime ar diplomatinėje tarnyboje?

– Mano, kaip buvusio profesionalaus jūrininko, kelias, buvo netradicinis. 17 metų praleidau jūroje, paskui atsidūriau Seime, vėliau – Užsienio reikalų ministerijoje. Visur pradžia būdavo nelengva, ypač parlamente, kur patekau pratęs prie kitokios tvarkos, nei ta, kuri vyravo laivyne.

– Seime buvote NATO reikalų komisijos pirmininkas, kai Lietuva dar tik ruošėsi tapti NATO nare. Kuo užsiėmė jūsų vadovaujama komisija?

– 2000 m. tai buvo politizuotas postas, maža to, tokiai komisijai vadovavo ne lietuvis. Mūsų komisija labai daug dirbo ir darė, ką galėjo, kad įstotume į NATO.

– Ar per tą laiką iki 2004-ųjų buvo abejonių, kad mūsų nepriims?

– Buvo. Bet mūsų šalies struktūros, kurios tuo rūpinosi, taip pat ir Seimo komisija, nuolat važinėjome, bendravome, kalbėjome su NATO valstybių atstovais. Pats vykau ir į JAV, kalbėjausi su jų parlamentarais. Ir kai kurių atstovų reakcija buvo labai skirtinga. Puikiai pamenu, kad vokiečiai ir prancūzai turėjo abejonių, ar verta mus kviesti. Ir tos abejonės NATO šalių atstovams kilo todėl, kad niekas nenorėjo sugadinti santykių su Rusija. Reikėjo išlaviruoti taip, kad Lietuva būtų priimta į NATO ir Rusija liktų patenkinta arba beveik patenkinta.

– Bet Rusija liko nepatenkinta?

– Pastaruoju metu taip. Tada, kai įstojome, situacija buvo kita. Rusijoje dėl to nevyko jokių demonstracijų ar kitokio nepasitenkinimo. Nors tada prezidentas jau buvo Vladimiras Putinas. Pamenu, pas jį skrido JAV lyderis G.W. Bushas, kuris bandė įtikinti, kad priimdami Baltijos šalis į NATO neturi jokių ketinimų kurti priešpriešą. Jis kalbėjo, kad Lietuva, Latvija ir Estija nenorėtų likti „pilkoje“ zonoje. Prezidentas G.W. Bushas labai daug prisidėjo prie to, kad būtų susitarta su Rusija. Kompromisas buvo surastas. Mes įstojome į NATO 2004 m. kovo 29 d. Kaip tik tuo metu buvau prezidento Valdo Adamkaus delegacijoje, kai vykome į Prahą, NATO viršūnių susitikimą, kur buvome oficialiai pakviesti. Turint omenyje šiandieninę geopolitinę situaciją, dabar veikiausiai mums būtų daug sudėtingiau tapti aljanso nariais.

Kas yra mūsų draugai?

– Užsiminėte, kad buvo abejojančių, ar mus verta priimti į NATO. O draugų, kurie mus palaikė, turėjome?

– Žinoma, pirmiausia – JAV (jų indėlis buvo labai didelis) ir Lenkija, kuri aljansui priklausė nuo 1999 m. Lietuva turėjo didelį privalumą tarp kitų šalių kandidačių, kad turime bendrą sieną su Lenkija – NATO valstybe, kuri aljanso struktūrose jau turėjo tvirtą balsą. Lenkai tuo klausimu labai advokatavo mūsų naudai. Jie mums labai daug padėjo, daug padėjo jų kariškiai mūsų kariškiams. Taigi tarp draugų, be JAV, pirmiausia įvardyčiau lenkus.

– Gal todėl Prezidentas Gitanas Nausėda pirmojo vizito išvyko būtent į Lenkiją?

– Be abejo, ir dabar saugumo klausimas yra aktualus. Lenkija – didelė šalis, įtakinga, manau, jei prireiktų pagalbos, pirmiausia jos sulauktume iš lenkų.

– Ar šiandien Lenkijoje dar pamenama, kaip prisidėjo Lietuva gelbstint internuotus lenkų kariškius, kurie čia rado prieglobstį, kai 1939 m. į Lenkiją įsiveržė hitlerininkai?

– Tikrai nepamiršo. Galiu tą paliudyti, nes tuomet, kai dirbau Lenkijoje diplomatinėje tarnyboje, jie nuolat prisimindavo šitą istorinį momentą. Jie mano, kad Lietuva tada pasielgė labai kilniai. Lenkai už tai lig šiol dėkingi Lietuvai, nepaisant to, kad valstybių santykiai tada buvo komplikuoti dėl Vilniaus krašto okupacijos.

Sąlyčio taškų paieškos

– Šiandien pasigirsta kai kurių politikų pasvarstymai, kad gal mums nereikėjo stoti į NATO. Kaip vertinate tokią nuomonę?

– Pamenate istoriją, kai prieš 10 metų 11 klaipėdiečių jūrininkų buvo nekaltai patekę į JAV kalėjimą. Tada su tuomečiu Lietuvos ambasadoriumi JAV Vygaudu Ušacku dėjome dideles pastangas, kad juos išlaisvintume. Ir nuolat akcentuodavome, kad jie yra Lietuvos piliečiai, kuri yra ne šiaip kokia trečiaeilė šalis, o NATO valstybė. Ir mums pavyko. Lietuva šiandien yra saugesnė nei bet kada anksčiau. Lietuva yra pripažinta, matoma, gerbiama valstybė. Manyčiau, kad Lietuva atrodytų blankiai, jei nepriklausytų NATO ir ES, vis dėlto tai yra elitiniai klubai. Gyvenime nebūna taip, kad visi šimtu procentų su tam tikrais dalykais sutiktų, bet didžioji dalis piliečių tam pritarė, kad užtikrintume saugų, laisvą ir nepriklausomą savo gyvenimą.

– Bet pastaruoju metu santykiai su Rusija labai įtempti?

– Kelerius metus dirbau Lietuvos generaliniu konsulu Kaliningrade. Teko daug bendrauti su vietos valdžia. Iš jų nuotaikų buvo matyti, jog dominuoja Kremliaus diktatas, su kuriuo jie galbūt ne visada sutinka. Privačiuose pokalbiuose teko išgirsti ir kitokių nuomonių. Tas valstybinių santykių paaštrėjimas yra, bet nemanau, kad situacija beviltiška. Prisiminkime 1990-uosius, kaip Rusijos piliečiai palaikė Baltijos šalių norą tapti nepriklausomomis valstybėmis. Ir tai nebuvo spontaniška akcija. Visi suprato, kad dėl tų ne visai sąžiningų istorinių pasekmių patekome į sovietinę erdvę. Manyčiau, kad su Rusija mes dar rasime bendrą kalbą. Jie turi savo matymą, mes – savo, bet sąlyčio taškų reikia ieškoti.

Vizitinė kortelė

Gimė 1954 m. rugpjūčio 6 d. Krėvoje, Baltarusijoje. Nuo 1958 m. su tėvais gyveno Lietuvoje. 1971 m. baigė Buivydžių vidurinę mokyklą. Klaipėdos jūreivystės mokykloje įgijo laivavedžio specialybę. 1978–1984 m. Kaliningrado technikos institute įgijo inžinieriaus laivavedžio specialybę. 1985–1991 m. šiame institute įgijo inžinieriaus ekonomisto specialybę. 1974–1991 m. – gamybinio susivienijimo „Litrybprom“ laivo kapitono padėjėjas, vyresnysis kapitono padėjėjas, kapitonas direktorius. 1992–2000 m. bendrovės „Klaipėdos transporto laivynas“ viceprezidentas. 1997–2000 m. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys. 2000–2008 m. Seimo narys. 2009–2014 m. vadovavo generaliniam konsulatui Rusijos Kaliningrado srityje. 2015–2019 m. – Lietuvos konsulas Seinuose, Lenkijoje. Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. 2005 m. dienraščio „Klaipėda“ žurnalistų išrinktas Metų tolerancijos žmogumi. Žmona Rima, sūnūs Aleksejus ir Andrejus.

logo_2

 

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia