Baltų vienybės diena svarbi lietuviams ir latviams. Ji kiekvienais metais minima rugsėjo 22-ąją, pažymint 1236 m. įvykusį Saulės mūšį, kuriame susivieniję žemaičiai ir žiemgaliai nugalėjo Kalavijuočių ordino kariuomenę ir taip buvo nutrauktas kitų baltų žemių užkariavimas. Po šio mūšio Kalavijuočių ordinas nebeatsigavo. Pagal labiausiai pagrįstą hipotezę Saulės mūšis vyko ties dabartiniu Jauniūnų kaimu, Joniškio rajone. 2000 m. Lietuvos ir Latvijos Seimai rugsėjo 22-ąją paskelbė Baltų vienybės diena. Ši diena minima ir mūsų krašte.
Aukščiausiose apylinkės kalvose ir piliakalniuose įsiliepsnoja ugnis – baltų vienybės simbolis, prisimenant, kad praeityje baltų gentys signaliniais laužais viena kitą įspėdavo apie artėjantį priešą.
Šiemet pirmąkart ši diena buvo paminėta netoli Šiurpilio piliakalnio, Čajevščizna (Czajewszczyzna) kaime. Renginį, pavadintą „Jotvingių vandenų paslaptys“, organizavo Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija. Kadangi vietovė yra Suvalkijos kraštovaizdžio parko teritorijoje, buvo reikalingas parko vadovybės leidimas.
Į renginį daugiausia žmonių atvyko iš Punsko krašto. Dalyvavo ir Suvalkijos kraštovaizdžio parko atstovai. Prie minėjimo taip pat prisijungė Suvalkų ansamblis „Ančia“. Renginyje dalyvavo kai kurie žinomi asmenys iš Lietuvos ir Kaliningrado srities. Tarp jų buvo: įmonės Nemuno euroregiono Marijampolės biuro vadovas Gintaras Skamaročius, Karaliaučiaus srities lietuvių visuomenės veikėjas, įmonės Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė vadovas Sigitas Šamborskis ir Lazdijų krašto muziejaus direktorė Daina Pledienė.
Renginys prasidėjo ant kalno apie 18 val. Tuo pačiu laiku minėjimas vyko Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje Ožkiniuose. Pradžioje visus atvykusius pasveikino Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Aldona Vaicekauskienė. Lenkiškai renginį pristatė Anastazija Sidarienė. Trumpai pasisakė S. Šamborskis, kuris perdavė Karaliaučiaus krašto lietuvių linkėjimus. Pasidžiaugė galįs dalyvauti tokiame renginyje ir pabūti gražioje aplinkoje.
Daug kalbėta apie šios dienos prasmę. Arnoldas Vaznelis priminė Šešupės ištakas ir Šiurpilio apylinkės ežerų pavadinimus, esančius baltiškos kilmės. Jis taip pat kalbėjo apie Maros, dabar vadinamos Marycha, upę. Paskui A. Vaicekauskienė priminė šio krašto istoriją ir papasakojo legendą „Eglė žalčių karalienė“. Dar buvo pristatytos dvi legendos apie ežerus. Veronika Valenskienė papasakojo apie Paliūnų, o Angelė Bapkauskienė – apie Seivų ežero paslaptis. V. Batvinskas priminė Žagarių apylinkės ežerų pavadinimus.
Meninėje renginio dalyje pirmiausiai pasirodė vaikų folklorinio šokio grupė „Šalcinukas“, vadovaujama Arnoldo Vaznelio. Kolektyvas pašoko du šokius: „Upytėlė teka“, „Pučia vėjas, neša laivą“. Paskui Punsko etnografinis ansamblis „Gimtinė“, vadovaujamas Angelės Bapkauskienės, su „Šalcinuku“ padainavo „Aš užeisiu ant kalno“ ir „Kur gintarais nusėtas marių krantas“. Po jų pasirodė Punsko krašto folkloro ansamblis „Alna“, vadovaujamas Vytauto Batvinsko. Jis publikai pristatė šias dainas: „Ateis mergelė vandenėlio semti“ ir „Siūsčia paslalį“.
Tarp dainų trys moterys suvaidino lietuvių dangaus ir žemės deivių laumių išdaigas.
Pabaigoje, jau sutemus, pasirodė Suvalkų ansamblis „Ančia“, vadovaujamas Vytauto Batvinsko. Kolektyvas sudainavo šias dainas: „Jūra“, „Kokiais keliais bekeliaučiau“ ir „Plauk sau, skaistus laiveli“. Tarp dainų Genovaitė Pečiulytė perskaitė mokytojo Jono Stoskeliūno eilėraštį „Įeiga“, o Pranas Sovulis savo kūrybos eiles – „Baltai“ ir „Jotvingių kalvos“.
Meninė renginio dalis truko apie valandą. Kalno papėdėje degė laužas. Galima buvo išsikepti dešrelių.
Po renginio nešina deglais atvyko delegacija iš Ožkinių – iš Jotvingių ir prūsų gyvenvietės. Atvykusieji su keliais kitais renginio dalyviais užkopė į Šiurpilio piliakalnį ir uždegė žvakes.
Renginys pavyko. Svarbiausia, kad nelijo lietus.
Kostas Leončikas, punskas.pl
K. Leončiko nuotr.
