Algimantas Mikelionis, punskas.pl
Kokių dešimties metų amžiaus skaitydamas sovietinius laikraščius vis atkreipdavau dėmesį į JAV, nes sovietinė spauda liepsnojo nuožmia neapykanta šiai valstybei, taip pat buvo pilna karikatūrų, kritikuojančių ir smerkiančių Ameriką. Maždaug tuo metu su tėčiu per „VEF“ radijo aparatą klausydavome „Amerikos balso“ iš Vašingtono transliacijų. Dar dabar, atrodo, girdžiu per ūžiančius ir traškančius trukdžius skambant „Yankee Doodle“ melodiją ir nuskambančius magiškus velionio Romo Sakadolskio žodžius: „Kalba „Amerikos balsas“ iš Vašingtono.“ Pradėjau pats lyginti sovietinės žiniasklaidos ir JAV radijo stoties pranešimus. Sovietinė žiniasklaida savo piliečius kasdien šerdavo milžiniškomis melo dozėmis, ir tik „Amerikos balsas“ duodavo įkvėpti tikros ir laisvos informacijos gurkšnių. Kelių ar keliolikos minučių laidos būdavo neįtikėtinai įdomios ir net neįkainojamos, nes leisdavo nepaskęsti sovietinio melo jūroje.
JAV niekada nepripažino Lietuvos okupacijos, o šioje valstybėje visuomet veikė įvairios organizacijos, kovojančios už mūsų šalies nepriklausomybę. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjus vadinamajam šaltajam karui, JAV ilgus dešimtmečius buvo aršiausias komunistinio pasaulio priešas ir įnirtingai kovojo, kad sugriautų daugiausia pasaulyje blogo padariusią ir daugiausia žmonių aukų pareikalavusią totalitarinę sistemą – komunizmą. Devintajame XX a. dešimtmetyje dvi kadencijas JAV prezidentu buvęs Ronaldas Reiganas savo veiksmais itin svariai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos ir viso Rytų Europos komunistinio lagerio sugriovimo.
Tad dėl savo atgautos nepriklausomybės turime būti itin dėkingi JAV, kurios suteikė Lietuvai galimybę sugrįžti į normalių, nepriklausomų ir laisvų pasaulio valstybių šeimą. Dabar jau galime tvarkytis patys, o per daugiau kaip trisdešimt metų atgautos nepriklausomybės pasiekėme tikrai nemažai. Net baugu pagalvoti, kokia atsilikusia valstybe (tiksliau kraštu) būtume, jeigu ne iškovota laisvė.
Vis dėlto manęs niekaip nenustoja stebinęs vienas paradoksas. Jeigu sovietmečiu tikrai nemažai žmonių klausėsi „Amerikos balso“ ir gyvenimą JAV laikė didžiausiu žmonijos pasiekimu ir išsijuosę keikė SSRS, tai šiuo metu sutinku nemažai tautiečių, kuriems JAV nepatinka arba jie šią valstybę itin aršiai kritikuoja, o pasitaiko ir tokių, kurie Ameriką keikia ir visaip ją koneveikia. Kaip paaiškinti šį fenomeną? Pasirodo, penkiasdešimt metų, praleistų gyvenant okupuotiems SSRS, nepraėjo be pėdsakų, jie net labai gilūs. Žmonėms penkis dešimtmečius kasdien kalė, kokia bloga Amerika. Ir, akivaizdu, kad kai kam įkalė. Be to, rusų propaganda ir dabar nesnaudžia, o net sugrįžo prie šaltojo karo laikų isterijos JAV atžvilgiu. Kur ten šaltasis karas, jeigu įsiveržusi į Ukrainą niekinga Rusija sukėlė žiaurų ir negailestingą karą.
Iš tikrųjų JAV yra pagrindinis mūsų draugas ir sąjungininkas, kuris Kremliui nedaro jokių nuolaidų ir tiksliai įvardija jo nusikaltimus pasaulio tautoms, norinčioms gyventi laisvai. Baugu net pagalvoti, kaip elgtųsi Rusija, jeigu nebūtų JAV. Juk tokios sočios ir tingios valstybės, kaip Vokietija ir Prancūzija, dažnai nuolaidžiauja Rusijai arba kalba apie tai, kad nereikia erzinti Rusijos ir siūlo elgtis šios valstybės atžvilgiu kuo minkščiau.
