Būna sekmadienių, kad išeinu su Punsko ir Seinų žygeiviais pasivaikščioti. Kartais dvidešimt kelis, kitąkart – netoli 30 km. Tai užtrunka maždaug 5–6 valandas. Man pasitaikė saulėti sekmadieniai ir eiti buvo tikrai smagu: lengvas šaltukas su vėju ar be, net vietomis slidūs keliai, takai – nebuvo problema. O žinau, kad šį sezoną žygeiviai nepasiduodavo net tuomet, kai sutartos keliavimo dienos būdavo lietingos ir orai nelepino – jie vis tiek ryždavosi eiti numatytą trasą.
Ar nenusibosta taip eiti ir eiti?.. Nenusibosta.
Gryname ore, laukuose ir miškuose, gal nuo to, kad deguonies prisotintos smegenys kiek geriau dirba, atsiranda įdomių temų pokalbiams. Apie perskaitytas knygas, apie keliones, apie iššūkius, kuriuos kasdien sau susigalvojam ir pavyksta juos įgyvendinti, apie pozityvų mąstymą, apie patirtus nuotykius, išgyvenimus ir daug kitų…
Kartais kyla diskusijų.
Viena tokių, kuo užsiimu, t. y. apie straipsnių rašymą. Tai nėra toks paprastas dalykas: parašyti tekstą, kad kas nors norėtų jį skaityti. Reikia rasti temą – objektą, įvykį, dėl kurio verta būtų gilintis taip, kad sudomintum skaitytoją. Aš nesu profesionali žurnalistė ir turbūt netelpu į jokius žurnalistikos meno rėmus ar šablonus. Turbūt ir neprivalau į juos tilpti – rašau, kaip jaučiu, kaip man patogu, renkuosi temas, kurios ne tik mane „veža“, bet įsivaizduoju, gali „vežti“ ir kažkokią grupę žmonių. Bet… kaip sakiau, nėra paprasta rašyti. Tarkim, sugalvoju, kad pakalbinsiu man įdomų žmogų. Pasišnekam puikiai, iš tiesų, atrodo – tai, kuo jis užsiima, kiek veiklų, kiek kelionių, aktyvumų yra WOW! Galėtų įkvėpti kitus. Norėtųsi, kad pasidalintų savo patirtimi, išgyvenimais, pastebėjimais. Bet – ne. Tas pašnekovas nori pasilikti antro plano veikėjas, nematomas, neatpažįstamas. Aišku, tai jo pasirinkimas – ir aš tai gerbiu. Tačiau vėl turiu ieškoti ko kito. 🙂
Taigi, kilo diskusija: ar teisingai anoniminis kasdienio-nekasdienio gyvenimo herojus pasilieka anoniminis ir savo patirtis prisilaiko tik sau, o gal – galėtų tomis patirtimis dalintis su kitais, parodyti, kad galima gyventi kitaip, galbūt tai taptų kažkam inspiracija, impulsu ieškoti, išeiti iš komforto zonos, tobulėti… Aišku – kiekvienas yra laisvas žmogus. Nieko prievarta nepadarysi…
Tačiau, jeigu nebūtų atvirų žmonių, norinčių dalintis – nebūtų tokių įdomių knygų, istorijų, kuriomis žavisi, iš kurių mokosi, semiasi išminties milijonai skaitytojų. Ypač knygų autorius: jeigu nori, kad jam skaitytojas patikėtų – turi atskleisti save, tarsi „apsinuoginti“ prieš skaitytoją. Net jeigu nerašytų grynai apie save – iš jo stiliaus, parinktų žodžių, mąstymo visada suprasi, koks tai žmogus.
Ir taip padiskutavus su bendražygėmis, džiaugiuosi, kad visgi atsiranda žmonių, kurie manim pasitiki ir atskleidžia kažkiek savęs (aišku, tiek, kiek nori), paskatina susimąstyti, kažką išbandyti, kažko siekti, kažkuo susižavėti.
Esu labai dėkinga už tuos pokalbius, atvirumą, pasitikėjimą, pažintis, rašinius. Ir už kiekvieną žygį, kurio metu ne tik galvą pravėdinu, raumenis ir kaulus pamankštinu, bet ir vis ko naujo pasimokau. Pavyzdžiui, pastarąjį sekmadienį, kulniuodama paskutinius kilometrus (o tie kažkaip labai nusitęsia ir, atrodo, nesibaigs 🙂 ), „viena ausim“ nugirdau bendražygeivio prisiminimą apie jaunystės žygius. Man tai buvo staigmena – anksčiau neteko girdėti, kad praėjusio amžiaus antrojoje pusėje irgi buvo aistruolių, žygiuojančių po keliasdešimt kilometrų iš taško A į B šiaip sau, dėl malonumo. Taigi, pasakotojas dar „komunistiniais“ laikais buvo atsidūręs vienoje Lenkijos pajūryje veikiančioje didelėje įmonėje, kuri sudarė galimybes naudotis socialinio fondo lėšomis, skirtomis aktyviam poilsiui. Jaunesnių darbuotojų (apie 20–40 metų amžiaus) grupė sumanė pereiti visą Lenkijos pajūrį pėsčiomis. Apie 400 km, savaitgaliais, su atitinkama logistika, su 80 proc. įmonės lėšomis apmokamomis nakvynėmis, per ne visą mėnesį. Fantastika!
Neminėsiu bendražygeivio vardo, tegul jis bus šį kartą „antro plano herojus“. Tačiau jo pasakojimas sužadino galvoje šimtus minčių ir idėjų – kad tai įmanoma padaryti! Paieškojusi internete, radau, kad yra žmonių, kurie Lenkijos pajūrį įveikė individualiai – vieni užtruko dvi savaites, kiti ėjo visą mėnesį. Taigi, kolegos žygeivio „Baltijos nuotykis“ nėra jau toks didelis atradimas. Tačiau, jeigu nebūčiau apie tai nugirdusi, nebūčiau žinojusi, sugalvojusi, kad tokia galimybė yra.
Kokių išvadų priėjau pažygiavusi vos kelis sekmadienius šiais metais? Kad nebūtinai turiu „prievartauti“ dar vieną pašnekovą klausimais, pakanka turėti plačiai atvertas akis ir ausis. 🙂
Božena Bobinienė, punskas.pl
