Neseniai rašiau apie vieną jauną Punsko stalių Vilių. Darbų, susijusių su mediena, temą noriu pratęsti, nes suradau daugiau jaunų menininkų, užsiimančių šiuo amatu, o manau, tikrai verta apie juos pasakoti.
Šį kartą Jums, mieli skaitytojai, pristatau Violetą Žegarskienę. Jos darbų pobūdis skirtingas, nors žaliava ta pati – mediena. Ar galima sukurti paveikslą, portretą be drobės ir dažų? Galima. Pavyzdžiui, ant medinės lentos išdeginant vaizdą pirografu (specialiu medžio deginimo įrankiu). Violeta tai atlieka su didžiausiu kruopštumu, tiksliai atvaizduodama, pvz., žmogaus veido bruožus. Beje, ne tik paveikslus „piešia“ medyje. Ji gamina ir kitus nepaprastus dalykus. O kodėl, kaip ir ką – sužinosite, sekdami mūsų pokalbį.
Motorinis pjūklas, kaltai, plaktukai – tai labiau vyriški įrankiai. Kas tave, moterį, traukia prie tokių darbų?
Manau, kad nėra reikalo priskirti daiktų, prietaisų tik vienai kuriai lyčiai. Ypač šiais laikais motorinis pjūklas nebūtinai turi sietis tik su vyriškais darbais, panašiai, kaip, tarkim, kočėlas – tik su moteriškais 🙂 Sakyčiau – medžio apdailos įrankiai traukia mane kaip asmenį, menininkę. Tam, ką noriu pagaminti, yra reikalingi būtent šie, o ne kiti įrankiai. Galvoti, kad jie „moteriški“ ar „vyriški“ – tiesiog senamadiška. Be to, aš visada buvau ir esu nusiteikusi „laužyti stereotipus“. Mane motyvuoja skeptiškai nusistatę žmonės, kurie dažnai sako: „Eik tu.., gi tau šitas dalykas nepavyks.“ O aš tyčia noriu įrodyti, kad vis dėlto – pavyks.
Kodėl „prilipo“ būtent medienos apdaila, o ne kaip, pvz., tavo močiutei mezgimas?
Kažkaip niekada neturėjau kantrybės darbams su siūlais – nei mezgimui, nei siuvinėjimui ar juostų audimui, kurio mus mokė mokykloje. Nemėgstu šablonų nei „šabloninių veiksmų“. Nenuėjau močiutės Monikos Jančiulienės pėdomis, nes mano pomėgiai nukrypo link senelio Vaškevičiaus specialybės. Jis visą gyvenimą dirbo staliaus darbus. Man tai buvo labai įdomu, aš vis šalia jo sukinėjausi, paimdavau vieną kitą įrankį į rankas. Senelis ne kartą, matydamas mane, laikančią kirvį, sakydavo: „Moteris plius kirvis lygu tragedija.“ 🙂 Bet aš dariau savo, nes juk mano žodyne nėra žodžio: „neįmanoma“.
Tai jeigu seneliui atrodė, kad moteris staliaus dirbtuvėje „tragedija“, tai kaip ir kur išmokai šitų darbų?
Vis tiek, kiek buvo įmanoma, mokiausi būtent iš senelio, dirbdama kartu su juo: miške pjaunant medžius, ruošiant malkas. Taip sužinojau medžių rūšis, kokios yra tam tikros medienos savybės, iš kurio medžio žaliava minkšta, kieta, trapi ir kokiems tikslams ją galima būtų panaudoti. Padėdavau lentpjūvėje – kartu išpjaudavome lentas, jas obliavome. Teko padirbėti, pvz., statant tvoras. Tik dabar supratau, jog ne be reikalo likimas taip suklostė gyvenimą, kad Vaškių dzieduliui teko padėti mano mamai, jo dukrai, mus, dar tada mažus jos vaikus, auklėti. Kone kasdien bendraudama su seneliu, aš norom nenorom įgijau vertingų žinių ir patirties, kuriomis dabar sėkmingai naudojuosi. Be abejo, šiuo metu aš nemažai sužinau iš interneto, bet dėl daugelio dalykų tiesiog pasikliaunu savo nuojauta, intuicija.
Kokius dalykus gamini?
Dažniausiai medienoje išdeginu portretus, paveikslus, atlieku suvenyrus, skirtus įvairioms progoms (Pirmosios komunijos, krikšto, vestuvių, jubiliejų), padėklus užkandžiams, reljefus. Labiausiai mėgstu asmeninius užsakymus, kuomet užsakovai man papasakoja, ko maždaug norėtų.
Dažnai tai būna sumanymai, kurių anksčiau man neteko daryti. Reikia kartais pasukti galvą, kad gautųsi nematytas daiktas, kuris patenkintų kliento lūkesčius.
Koks tavo didžiausias, sudėtingiausias projektas? Kuriuo esi labiausiai patenkinta?
Galbūt tokie įdomiausi mano projektai yra gulbių ir gandro natūralaus dydžio skulptūros. O va, neseniai baigiau išdeginti „Paskutinės vakarienės“ paveikslą (plotis – 67 cm, aukštis – 40 cm). Šiuo metu tai ir yra mano mėgstamiausias projektas.
Tavo išdegintų ant medienos žmonių portretai ir vaizdeliai labai natūralūs. Kaip pavyksta taip tiksliai atvaizduoti visus bruožus?
Pagrindinai tą lemia ilgametė praktika ir geras, profesionalus pirografas. Tačiau ne mažiau svarbu yra turėti geros kokybės nuotrauką, kurią padidinus gerai matosi visos detalės, pvz., žmogaus bruožai.
Ar darbus gamini tik pagal užsakymus, ar ir šiaip – savo malonumui kaupi kažkokias kolekcijas?
Dažniausiai pagal užsakymus. Turiu dar kitą savo veiklą, tad nebelieka per daug laiko kurti vien tik savo malonumui. Laimei, visi mano projektai suteikia man labai daug džiaugsmo, galimybę atsipalaiduoti atlikus visas kitas pareigas. Kartą per metus, maždaug nuo birželio mėnesio, šiek tiek riboju užsakymus, nes ruošiuosi rugpjūčio ir rugsėjo (Žolinių ar derlinių) mugėms.
Ar paėmusi medienos gabalą iškart žinai, įsivaizduoji, ką ir kaip iš jo gali pagaminti? Ar tai paaiškėja jau dirbant?
Būna įvairiai… Kartais, tik pamačiusi lentos gabalą, iškart žinau, kam jį panaudosiu. Tačiau dažniausiai, net jeigu ir ko nors kontūrus iš anksto ant to gabalo nusipiešiu – tai jį pjaunant, ranka nežymiai nukrypsta, ir gaunasi visiškai kitas efektas. Būtent dėl to taip mėgstu šį savo darbą: niekada nežinau, ką surasiu medžio gabale ir ką man patars vaizduotė, koks bus galutinis rezultatas.
Ar visada medis paklūsta tavo rankoms?
Visaip gali nutikti. Kartą, neturėdama įkvėpimo, ėmiausi išdeginti portretą ir taip jis man nepavyko, kad teko viską nušlifuoti ir pradėti darbą iš naujo. Visi kiti darbai man pavyko – taip manau. O net jei kažkuri detalė ir nebūna ideali (pvz., netiksliai įpjauta, skilusi ar ne iki galo nušlifuota) – tai juk aš ne profesionalus stalius, o menininkė. Tarkim, tokia buvo mano vizija, o ta detalė būtent tokia ir turėjo būti. 🙂
Ačiū, Violeta, už pasidalijimą mintimis ir kūriniais. Linkiu kuo daugiau preciziškų pjūvių, įkvepiančių sumanymų ir nemažėjančio užsakovų būrio!
Božena Bobinienė, punskas.pl
Nuotraukos iš Violetos Žegarskienės asmeninio albumo
Šaunuolė
Super Violeta!! Sveikinu!! As dar turiu paveiksluku kur man kazkada dovanojai gimnazijoj!!!! :)) Linkejimai!!
Na ir gabi meninikė Gerb.Violeta.Pasistengsiu kažką įdomaus iš Jos meninės kūrybos įsigyti.Sėkmės Violeta!