Kai aukštyn kojomis apsivertęs pasaulis spjaudėsi prasiveržusia neteisybe, vakarinė lempa siurbė istorinių faktų puslapius. Atrodė, kad prieš kelis mėnesius pasirinkta knyga apie paskutinę laisvos Lietuvos vasarą bus perskaityta kaip „tiesiog dar vienas šaltinis apie praeitį“. Šaltinis, kurį prarysiu kaip kiekvieną prisiminimų knygą su tolstančiais nuo šių laikų vaizdais. Vaizdais, kurie kiekvienai kitai kartai atrodo vis labiau siurrealistiniai. Nagi, karo XXI amžiuje nebus. Esu trečios kartos atstovė, kuri tikėjo šiuolaikinio pasaulio protu, bet nusivylė sprogusia beprotybe. Netikiu, kad mano rankose knyga, kurioje aprašoma prieškarinė Lietuvos padėtis labai primena tokią, kokioje atsidūrė Ukraina. Tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje paskutinę gražią vasarą žmonės turėjo normalų, linksmą ir spalvotą gyvenimą. Gyvenimą, kuriame gyventa su svetimkūniais šalies pakampėse, tačiau be menkiausios nuojautos, kad visas margas kraštas po pusmečio virs krauju nušlakstyta pilka betono krūva.
1940-ųjų Lietuvos vasara buvo labai karšta, darbinga, nenuobodi. Šalis kaupė įvairiausias naujienas, pildėsi veiklomis, žmonių užimtumu ir laisvalaikių margumu. Literatūros pasaulyje ieškota poilsio, atgaivos ir įkvėpimo. Išleidžiamas pirmasis reprezentacinis Kristijono Donelaičio „Metų“ leidimas. Juozas Ambrazevičius tekstą šiek tiek pataisė – sunormino ir sutaurino, kad skaitytojas nepasimestų skaitydamas. Taip Donelaičio šūdą, šūdinėjimą ir šūdvabalį pakeitė nieku, mėšlinėjimu ir juodvabaliu.
Vasara ypatingas metas, kai noras veržtis į literatūros erdvę perplėšia tylą galvoje. Knyga keliauja su skaitytoju į gamtą. „Birželio 15-osios rytą kompozitorius Jonas Nabažas patraukė į savo pamėgtą vietą Panemunės miške“. Iš viso Panemunė yra nepakartojama vieta, kur visos žmogiškosios bėdos nublanksta. Ar ten kitoks vanduo prateka? O gal užtvindydama šalies spėliones pagirdo poezija, kad geriau vasaros naktį išsimiegotum? „Tą patį rytą Vilniuje Čipkus nuėjo į universitetą grąžinti knygų, nes po pietų ketino grįžti į savąjį Eldoradą – gimtuosius Nemeikščius. Juk tik ten tikroji vasara: Svaiginantis ištirpimo ir susiliejimo su pulsuojančia gamta jausmas, kuris staiga apima žiūrint į antkalnėmis banguojančius rugius arba einant vėjuotą dieną per mišką. Taip, nieko nėra mano, bet aš esu viskuo. Tik buvo neramu, ar dėl karo Prancūzijoje jį dar pasieks naujausi literatūros žurnalo „Les Nouvelles litteraires“ numeriai“[1].
Neramumo jausmas neatsiejamas nuo kasdienybės. Užverčiu knygą ir išjungiu naktinę šviesą. Tegul niekur nebūna paskutinių vasarų.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
[1] Norbertas Černiauskas, 1940. Paskutinė Lietuvos vasara. Vilnius, 2021.
