Druskonis, 2022-03-05:
Rusijai nepavyko išprovokuoti Ukrainą suteikti Putinui pretekstą pulti. Ką gi, teko apsieiti be jo. Ir Z pajudėjo su tankais, sraigtasparniais, lėktuvais, artilerija, desantininkais ir jaunais kareivėliais, nežinančiais, kur jie atsirado ir ką čia veikia. Visa tai matome TV, socialiniuose tinkluose, girdime per radiją.
Galbūt iš tiesų dažniau matome ir girdime labiau vieną, besiginančią pusę, o ir labiau norime ją matyti, nes ta kita pusė pliauškia tokius dalykus, dėl kurių net pats Goebbelsas paraustų. O putinistai nerausta. Rusijos ambasadorius Jungtinėse Tautose pareiškia, kad jie nepradėjo karo, jie tik nori užbaigti karą, kurį pradėjo Ukraina 2014 metais, kad jie visą laiką tai aiškino, bet niekas nepasistengė suprasti.
Tai jau absoliutus kosmosas: Ukraina pradėjo karą atiduodama Rusijai Krymą ir po gabalą Donecko bei Luhansko sričių. Ne, Goebbelsas to sugalvojęs nebūtų, bent jau aš netikiu. O JTO – kultūringa, mandagi organizacija: klausosi ir tyli, nesikeikia, kaip tie iš Gyvačių salos, nesvaido daiktų, nebent kartais palieka patalpą. Ten vieni diplomatai.
Kilus karui, neretai gręžiamasi į istoriją. Istorikas Putinas aiškina, kad tokios Ukrainos iš viso nebuvo, kol jos neįsteigė draugas Leninas. Gražiai pasakyta. Bet jei šis istorikas būtų paskaitęs ir ankstesnius skyrius, gal būtų patyręs, kad Ukraina ir yra ta istorinė Rusia, savo vardą suteikusi ir kitoms anksčiau Aukso ordos aneksuotoms sritims, ir dabartinius įvykius galima traktuoti kaip skausmingus istorinės Rusios bandymus atsiskirti nuo Aukso ordos, šiai bandant jai sutrukdyti kariniais veiksmais? Istorija – pavojingas žaisliukas mėgėjų rankose. Įskaitant ir mano pasiūlytą viziją. Tad jokiu būdu nenoriu įžeisti rusų, nepritariančių tam karui ir netgi tų pritariančių, kurių nusistatymas praregėjus turės neišvengiamai keistis.
Kalbu tik apie Goebbelso mokinius ir pasekėjus, rėkiančius, kad Ukrainoje valdžią užgrobė fašistai ir įkaitais paėmė Rusijos liaudį, kurią reikia kuo greičiau išvaduoti, o ukrainiečius taikiai sunaikinti. O Rusija niekur neišnyks. Su jos normaliai mąstančiais žmonėmis turime solidarizuotis, remti juos kaip ir ukrainiečius. O normaliai mąstantys – tai tie, kurie mano, kad žmonija privalo gyventi ir sugyventi, mylėti ir bendrauti, kurti dvasines ir medžiagines gėrybes ir jomis dalintis.
Banalu, bet taip mąsto Vakarų civilizacijos, kurios dalimi žūtbūt nori tapti Ukraina, žmonės. Kalbama, jog dabar vyksta civilizacijų karas. Manau, tai garsūs, bet ne visai tikslūs žodžiai. Dalis Rusijos Federacijos gyventojų puikiai naudojosi Vakarų civilizacija: Rusijoje veikia kad ir kiek iškreipti rinkos santykiai, kad ir priklausoma teisėtvarka, imituojami rinkimai, įtakingi ir valdžiai lojalūs piliečiai pirko vilas prabangiuose Vakarų kurortuose, laikė pinigus saugiuose Vakarų bankuose, siuntė vaikus į prestižinius universitetus, šnipus – į ambasadas, „savus žmones“ – visur, kur tik buvo įmanoma juos įkišti.
Rusija naudojosi Vakarų civilizacija, bet liko jai priešiška. Kodėl? Todėl, kad ji liko totalitarinė, ir demokratija joje buvo tik imitacinė. Vakaruose demokratiškai renkama valdžia ne tik siekia pati gyventi gerai, bet ir stengiasi sudaryti tam sąlygas savo politikus renkančioms ir verslu besinaudojančioms visuomenėms. Diktatoriškiems režimams pavyksta pasirūpinti tik valdančiojo elito neretai pertekline gerove, o visuomenės pageidavimus tenka tramdyti jėga ir propaganda.
Pastaroji Rusijoje, mano manymu, veikė ypač efektyviai todėl, kad rėmėsi visuotiniu liaudies nepilnavertiškumo kompleksu, kurį turėjo švelninti pasididžiavimas karinėmis „pergalėmis“, sporto ir kultūros laimėjimais. O Vakarai kone pamiršo karą. Jų žmonės pradėjo nebesuprasti, kaip iš viso įmanoma kariauti, kai tarptautinė konkurencija akivaizdžiai persikėlė į ekonomikos sritį. O kariauti juk neapsimoka! Tuo tarpu smulkesni vietinio pobūdžio konfliktai buvo nuolatos Rusijos inicijuojami, žmonės žudomi dėl kažkokių praeities sapnų, vadinamų geopolitinėmis idėjomis.
Vakarai viską stebėjo, reiškė susirūpinimą, bet nieko nedarė it smauglio užhipnotizuotas žiurkėnas. Nes Rusija jiems patiko ir buvo labai naudinga. Koks puikus partneris ekonominės konkurencijos aplinkoje – patogiai teikė energetinius resursus, žaliavas, pirko gaminius! Na taip, pachuliganaudavo retkarčiais pas save, Azijoje, Lotynų Amerikoje, Afrikoje… Kam nepasitaiko?
Ir staiga – užpulta Ukraina, Rusijos kariuomenė veržiasi kaip Aukso orda kadaise į šalies gilumą, šiuolaikiniais, net tarptautinių konvencijų uždraustais ginklais daužo ne tik karinius, bet ir civilinius objektus – gyvenamuosius namus, mokyklas, darželius, ligonines. Viskas prasidėjo labai netikėtai, nors profesionali žvalgyba, ypač JAV, jau gerokai prieš tai mušė pavojaus varpais. Bet valstybių valdžios nesitikėjo, manė – blefuoja rusai, nes ir pačios buvo įpratusios žaisti tokį pokerį.
Todėl praleido progą Ukrainai tiekti efektyvius ginklus, kai dar tai daryti nebuvo sunku. Ir pagaliau daugybė šalių susivokė, jog tai karas ne tik prieš Ukrainą, bet prieš visą karą pamiršusį Vakarų pasaulį. Tada pirmiausiai įveiklino savo ekonominės konkurencijos ginklus, pradėjo blokuoti prekybą su Rusija, uždarė oro erdves, apribojo asmenų judėjimą.
O Rusijos karinis planas užimti šalį per dvi dienas, ten pastatyti savo marionetinę valdžią ir Goebbelso metodais tęsti derybas su Vakarais neišdegė. Niekas su gėlėmis jų tankų nepasitiko. Ukrainos žmonės, įskaitant tuos, kuriuos ketinta „išvaduoti“, didvyriškai pasipriešino, karo mašina įklimpo. Ir dabar laikas tiksi, ekonominės sankcijos veikia ir veiks, net jei Rusijos kariuomenei pavyks užimti kokio nors didesnio iš oro jau sudaužyto miesto griuvėsius. Kai kurie karo specialistai pranašauja ilgą kruviną karą. Nors dabar reikia ne pranašysčių, o efektyvios karinės ir humanitarinės pagalbos kovojančiai Ukrainai.
Aš nesu karo specialistas, veikiau paprastas optimistas. Manau, karas bus kruvinas, bet neilgas. Okupacinei kariuomenei teks nešdintis ne tik iš Ukrainos teritorijos su Krymu, Luhansku, Donecku, bet ir iš Padniestrės, Sakartvelo ir Baltarusijos. Pagaliau tai spręs tų šalių piliečiai, ne Vakarai, ne NATO. Ukraina jau apsisprendė ir savo sprendimą pasirašė krauju. Pusė mėnulio nukrito ant jos, kaip pranašavo Oskaras Milašius.
Dieve, saugok šią šalį ir jos didvyriškus žmones. Rašydamas šias eilutes girdžiu Gožos poligone bumbsint Lukašenkos patrankas. Mes, druskininkiečiai, esame įsikūrę pietvakariniame Suvalkų koridoriaus kampe. Gana nerami vietelė. Mes ramūs, bet žinome, koks dabar neramus Rusijos režimas, maigantis kišenėje branduolinę kortą. Užjaučiu žmones, tebedėstančius, kaip svarbu taikiai sugyventi su kaimynais. Tai iš tiesų svarbu, jei įmanoma.
Tikėkimės, ramūs išliks visi, kurie teikia visokeriopą paramą Ukrainai. Nes kito kelio paprasčiausiai nėra.
