Kviečiame susipažinti su prof. M. Romerio dienoraščio fragmentais, kuriuose jis aprašo savo kelionę į Lenkijos ir Lietuvos neutralų ruožą, Punską.
Suvalkuose M. Romeriui reikėjo gauti leidimą peržengti demarkacinę liniją ir susitvarkyti arklius kelionei į Punską. Leidimą vargais negalais gavo. Blogiau sekėsi su kinkiniu. Nors Suvalkuose buvo turgaus diena, vežėjų žydų iš Punsko nebuvo atvykusių. Vaikščiojo po turgų, dairydamasis, ar nėra iš Punsko valstiečių vežimų, bet jų nebuvo. Aptiko vieną Punsko krašto kaimietį, bet jis vyko ne į miestelį, o į kažkokį kaimą, tad būtų reikėję kažkiek kelio eiti pėsčiam. Su lagaminais būtų buvę per sunku. Jau buvo apsisprendęs per šabasą pasilikti Suvalkuose, bet kažkoks žydelis pasiūlė kinkinį į Punską, kuris kainavo 1100 lenkiškų markių.
M. Romeris rašo: „1920 lapkričio 13. Šeštadienis. Iš Suvalkų išsileidau apie 3 valandą po pietų. Vežė mane krikščionis. Važiavome Kauno plentu iki Cipliškių, arba Šipliškių. Cipliškėse pasukome iš Kauno plento šonan į dešinę Punsko kryptimi. Sutemus privažiavome Punską. Punskas yra jau neutraliame ruože, kuris turi apie 12 varstų pločio ir dalija lenkų liniją nuo lietuvių. Niekur pakeliui į Punską nieks manęs nepaklausė leidimo. Kartą tiktai Cipliškėse mačiau lenkų kareivį, stovintį poste prie plento, bet jis laikėsi visiškai pasyviai ir manęs nesustabdė. Leidime, kurį turėjau, buvo parašyta, kad „visos sargybos ir postai“ mane praleistų, o „paskutinė“ sargyba turėjo paimti leidimą ir pasilikti. Tuo tarpu ne tiktai paskutinės, bet jokios sargybos neteko matyti.
Punske – neutraliame ruože – neturi teisės būti kariuomenės nei vienos, nei kitos šalies, nei lenkų, nei lietuvių. Stovi tiktai milicija, kuri Punske yra lenkų, nežiūrint, kad Punsko parapija yra grynai lietuviška. Nelaimingas Punskas, ištisai lietuviškas, priklauso Suvalkų apskričiai, ir drauge su visa apskritimi buvo Europos įskaitytas į vadinamosios 1919.XII.8 dienos sienos lenkų teritorijos pusę. Lietuviškasis Punskas laiko tai skaudžia skriauda ir nenustoja vilties, kad tai dar pasikeis ir kad jis susijungs su gimtąja Lietuva. Tai, kad laikinai jį priskirta prie neutralaus ruožo, nustatant dabartinę demarkacinę (nuosmaigstų) liniją, palaiko jo lietuviškas viltis. Punske milicininkas peržvelgė mano vežimą, bet prietamsy palaikė mane kunigu ir nei leidimo, nei paso nepaklausė.
Užvažiavau Punske pas kunigą dekaną Simonaitį, kuriam perdaviau nuo Kasakaičio rekomendacijos laišką. Kun. Simonaitis pavaišino mane arbata ir pamaitino. Pernakvojau klebonijoje patogiai sofoje šalia dekano miegamojo. Senelis dekanas Simonaitis, karštas lietuvis, dėl pastarųjų metų įvykių, karo, lenkų–lietuvių kivirčų, liūdesio dėl Punsko atskyrimo nuo gimtosios Lietuvos taip yra susikrimtęs, kad belikusi jau tiktai žmogaus griuvena. Nuolatos susirūpinęs, neramus, kalba nelygiai, eisena svirdi, protas nusilpęs. Naktį kėlėsi, žadino mane, klausinėjo, ar negirdėjau beldimo į duris; matyt, naktimis turi klausos haliucinacijų.
Šiandien ryte, po arbatos, kun. Simonaitis apvedžiojo mane po klebonijos sodą, esantį aukštoje ežero pakrantėje, rodė Punsko vaizdą, parodė sode jo įrengtą gražų suolą su perspektyva į ežerą. Iš tiesų Punskas yra išsidėstęs gražioje vietoje, su puikia bažnyčia aukštame ežero krante atrodo vaizdingai. Apie 10 valandą ryto išsileidau iš Punsko į Kalvariją. Vežė mane vienu arkliuku už 200 lietuviškų markių Punsko zakristijono tėvas. Iš Punsko į Kalvariją 3 mylios. Važiavome nuošaliu keliu, vinguriuojančiu staigiais posūkiais kalvomis, tarp šimtų būdingų valstietiškų kolonijų, kuriomis nusėta lietuviškoji Suvalkų krašto dalis.“
Iš Punsko į Kalvariją M. Romeris išvyko sekmadienį, 1920 m. lapkričio 14 d. Didesnę kelio dalį žmogus jį vežė nuošaliu, trumpesniu, keliu. Nuvažiavus 2/3 kelio, pasuko į plentą, nuo kurio iki Kalvarijos dar buvo keletas kilometrų. Pakeliui sutiko kelis šimtus ginkluotosios lietuvių kareivių palydos vedamų lenkų belaisvių. Jie ėjo Suvalkų link. Abi šalys keitėsi vienos ir kitos šalies belaisviais. Mainai vyko demarkacinėje linijoje tarp Kalvarijos ir Suvalkų. Belaisvių vaizdas buvo varganas, žmonės nusilpę, sulysę, veidai pajuodę, drabužiai menki.
Pakeliui iš Punsko į Kalvariją nesutiko nė vienos lietuviškos sargybos. Niekas nepaklausė nei leidimo, nei paso. Net nežinia buvo, kurioje vietoje peržengė lietuvių demarkacinę liniją. Iš Kalvarijos M. Romeris nuvyko į Marijampolę, o iš ten – į Kauną.
(Pabaiga)
I dalis čia.
II dalis čia.
III dalis čia.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
