Kadaise, maždaug tokiu laiku, lietuviai šventė savo meilės šventę. Tikėjo deivės Mildos esybe, garbino jos teikiamą šilumą Žemės žmogui. Gana ilgai ji buvo išstumta iš lietuvių atminties, tačiau jau kurį laiką girdime apie etninės kultūros puoselėtojų atsigręžimą į šią senojo tikėjimo lietuvių šventę. Dabar sakoma, kad meilės diena būdavo minima gegužės 13-ąją, tačiau manoma, kad lietuviai deivei Mildai garbę atiduodavę tam tikrą laikotarpį, skaičiuojamą nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio. Mat pati gamta mums praneša, kada meilė prakvimpa ore. Ne be reikalo ir mes, naujų laikų lietuviai, turėjome gegužines, apie kurias tiek daug gražių užsimezgusių draugysčių nupasakota. Šiandien gegužinės siejamos tik su pamaldomis bažnyčioje.
Mildos mėnesio proga galiu tik priminti, kad josios šventykla stovėjusi Vilniuje, ant dabartinio Trijų Kryžių kalno, ir Kaune. Manoma, kad Kaune buvusios net dvi vietos, skirtos šiai deivei – viena dabartiniame Aleksote, o kita Nemuno ir Neries santakoje. Tiek viena, tiek kita yra nepaprastai gražios, skleidžiančios malonią ramybę. Panašiais jausmais apdovanojamas kiekvienas, kuriam duota bent kelias minutes pastovėti ant aukšto kalno, pasigrožėti miestu arba paklausyti susiliejančių dviejų upių bangavimo.
Nemuno ir Neries santaka dažnai traukia įsimylėjėlius. Ši vieta patraukė ir mano labai gerų draugų porą – Mildą ir Giedrių. Tai neįtikėtinai charakteriu ir išvaizda panašūs žmonės. Net draugų būryje kalbėdavome, kad jie būdami atskirai labai blogai jaučiasi, o kai tik susitinka, iškart pralinksmėja, tarsi tampa savimi! Jiems buvo duota ne vieną jaunatvišką šokį sušokti po žydinčiais Kauno klevais. Atėjo diena, kada Giedrius nusprendė žengti svarbų žingsnį ir pasipiršti savo mylimajai Mildai. Ieškodamas tinkamos akimirkos ir vietos, sužinojo apie meilės magija apipintą Nemuno ir Neries santaką. Atseit, joje susižadėjusios poros ilgai ir laimingai gyvena. Giedrius patikėjo kalbomis, nors pats per daug nesigilino, kas po tomis šnektomis slypi. Paaukojo jai savo meilę ir sužadėtuvių žiedą. Argi gali būti toks žemiškas atsitiktinumas, kad Mildai jis pasipiršo deivės šventyklos vietoje? Gali, bet neturi. Tačiau jis neapsiriko, patikėdamas savo širdį Mildai. Niekas nepranašauja, kad ši pora neturėtų gyventi ilgai ir laimingai. Gal čia ir pati deivė apipurškė juos savo meilės dulkelėmis? Galima pasileisti į fantazijas ir romantiškai būdvardžiuoti, bet galima ir kukliai patikėti.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
