Lionginas Baliukevičius-Dzūkas
(1925-01-01 – 1950-06-24)
Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje Kosto Baliukevičiaus ir Joanos Petruškevičiūtės-Baliukevičienės šeimoje, kurioje 1926 m. rugsėjo 2 d. buvo susilaukta ir sūnaus Kosto. Kad šeima buvusi labai patriotiška, galima spręsti ir iš tokio fakto – tėvas, kilęs nuo Vilniaus, įsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, atvyko gyventi į Alytų, sukūrė šeimą, pasistatė namą, įsteigė baldų gamybos bei statybos įmonę. Gimtieji Liongino ir Kosto Baliukevičių namai yra išlikę ir pažymėti memorialine lenta. Šeima buvo pasiturinti, todėl abu sūnus leido mokytis į gimnaziją. Lionginas Baliukevičius, kaip vėliau prisimins jo bendraamžiai, buvo judrus, sportiškas, gimnazijos krepšinio rinktinės žaidėjas, mandagus, ypač su vyresniaisiais. Be abejo, ir mokslai jam gerai sekėsi, nes 1943 m. baigęs Alytaus gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, į Medicinos fakultetą.
1944 m. ankstyvą pavasarį pirmojo kurso studentas L. Baliukevičius užsirašė į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę, kurią vokiečiai išformavo 1944 m. gegužės 15 d. Lionginas Baliukevičius grįžo pas tėvus į Alytų, tačiau dar tų pačių metų liepos mėnesį jis įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Vėliau apie tai dienoraštyje su liūdesiu rašys: „Aš niekad neužmiršiu 1944 m. liepos 10 dienos, kada pirmą kartą ilgesniam laikui buvau atskirtas nuo namų ir tėviškės. Tada buvo tokia žvaigždėta naktis, kokia tik gali būti vasarą. Tačiau kokia ji buvo liūdna, Viešpatie! Tą naktį tėvai išsikraustė iš namų, nes žinios apie artėjančius bolševikus buvo baisesnės ir baisesnės. Aš likau vienas visiškai tuščiuose namuose. Visą naktį negalėjau užmigti, gulėdamas lauke ant suolo. Tada dar nežinojau ir nenumaniau, ką reiškia man ateitis. Orą virpino lėktuvų dūzgimas. Kažkur toli buvo matyti raketų šviesos: ten bombardavo mūsų miestus. Mano sieloje, ir ne tik mano, bet visų sielose buvo taip graudu ir nyku. Per mano tėviškę riedėjo nauja karo banga. Rytojaus dieną susitikau su tėvu. Atsisveikinau. Aš jau buvau vokiška uniforma ir važiavau į Žemaitijoje organizuojamus „tėvynės apsaugos“ būrius. Tėvas verkė, verkė taip labai, kad niekad nemačiau jo taip verkiant. Verkiau ir aš, tik ne taip labai… Po to mes persiskyrėm. Po kelių savaičių jis žuvo – bombos skeveldra pataikė į smilkinį, ir jis mirė taip tyliai, jog greta sėdėjusi mama to iš karto nepastebėjo. O aš? Aš trankiausi po Lietuvą. Iš „tėvynės apsaugos“ būrių nieko neišėjo…“ 1944 m. pabaigoje L. Baliukevičius buvo išvežtas į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų.
1945 m. gegužės 15 d. jis, kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Perėjęs kelis lagerius Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, drauge su kitais belaisviais dirbo Ukrainos Donbaso anglių šachtose. 1946 m. iš ten jam pavyko pasprukti ir vasaros antroje pusėje grįžti į Lietuvą. Netrukus L. Baliukevičius užmezgė ryšius su Lietuvos partizanais ir tapo eiliniu kovotoju. Gana greitai jis pastebėjo, kad nedidelė grupelė, prie kurios prisijungė, pasižymi savybėmis, nederančiomis laisvės kovotojams. Laimei, L. Baliukevičius-Dzūkas susitiko su Dauguose tuo metu mokytojavusiu Mykolu Babravičiumi-Miku, Audrūnu, Vaišvilku, gimnazijos laikų draugu, ir šis jį pristatė Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės partizanų vadui Vaclovui Voveriui-Žaibui. 1946 m. rugsėjo 1 d. Dzūkas tapo šios grupės kovotoju. Dalyvavo ne vienose kautynėse, tačiau partizanų vadai, greitai pastebėję L. Baliukevičiaus-Dzūko literatūrinius polinkius, gebėjimą objektyviai analizuoti, nuosekliai apmąstyti įvykius, paskyrė jį darbuotis politinės kovos srityje, rūpintis pogrindžio spauda. 1947 m. vasario 1 d. jis buvo paskirtas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą ir informaciją. 1947 m. balandžio 22–24 d. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas dalyvavo Dainavos apygardos vadų pasitarime štabo bunkeryje Punios šile. 1947 m. rugpjūčio 11 d. žuvus Dainavos apygardos vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui, rugsėjo 24–25 d. Marcinkonių valsčiaus miškuose vykusiame Dainavos apygardos vadų susirinkime naujuoju apygardos vadu buvo išrinktas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jis kreipėsi į V. Voverį-Žaibą, prašydamas leisti paimti Dzūką į naujai kuriamą apygardos štabą. L. Baliukevičius-Dzūkas buvo paskirtas apygardos vado adjutantu, o netrukus ir Spaudos bei propagandos skyriaus viršininku. Naujasis štabas suaktyvino Dainavos apygardos partizanų laikraščio „Laisvės varpas“ leidimą, o jo tiražas kartais siekdavo net 1800 egzempliorių.
1948 m. L. Baliukevičiui buvo suteiktas partizanų puskarininkio, o 1949 m. vasario 16 d. LLKS Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto įsakymu – partizanų leitenanto laipsnis. 1949 m. gegužės 19–20 d. vykusiame visuotiniame Dainavos apygardos vadų pasitarime reikėjo išsirinkti naują vadą, kadangi A. Ramanauskas-Vanagas buvo J. Žemaičio paskirtas vadovauti Pietų Lietuvos partizanų (Nemuno) sričiai. L. Baliukevičius-Dzūkas buvo vienbalsiai išrinktas Dainavos apygardos vadu, taip pat kartu atlikti ir Kazimieraičio rinktinės vado pareigas. Kokia didžiulė atsakomybė užgulė jauno, vos 24 metų sulaukusio vado pečius ir kaip jaunatviškai jautriai, bet giliai, jis dienoraštyje apmąsto tą įsimintiną dieną: „Taigi dabar aš pustrečio šimto gyvų ir apie tūkstančio žuvusių partizanų vadas, gyvųjų ir žuvusiųjų „valdovas“… Nuo manęs pareis visas apygardos veikimas, ant manęs guls visa atsakomybė, ir jeigu atsiras kaltinimai, tai man galbūt jų bus šimtai. Po visų tų ceremonijų aš pasijutau be galo pavargęs ir toks vienišas kaip niekada. Taip, rodosi, norėtųsi atsidurti kokioj nors ramioj ramioj vietoj, kur visiškai nėra žmonių, o tik žydintieji sodai su dūzgiančiom bitėm, vijokliuose paskendę namai, pilni gražių raminančių knygų… Ach, jūs auksinės pasakos, kodėl tik jumyse gyvas toks gyvenimas, bet ne žemėje?.. Koks velniškai bjaurus tas žmogus! Kam jis turi ėsti, skandinti, žudyti kitus vien vargą kenčiančius žmones? Kam jis pasėjo neapykantą ir klastą, veidmainingumą?.. Vergilijau, Vergilijau, kada grįš tavo apdainuotas auksinis amžius?..“ Vėlesniuose dienoraščio įrašuose naujasis apygardos vadas fiksuoja kasdieninius darbus, lakoniškai apibūdina savo bendražygius, tarsi užmiršdamas save. Visas jėgas skiria štabo veiklai organizuoti, lanko Dainavos apygardos kovotojus, leidžia periodinę spaudą. Kaip pažymi Lietuvos Laisvės kovos tyrinėtojai Algis Kašėta ir Dalius Žygelis: „1950 m. pradžioje, rašydamas LLKS vadovybei apie padėtį Dainavos apygardoje, Dzūkas konstatavo, kad „gausūs partizanų žuvimai ir priešo spaudimas, patyrusių partizanų vadų stoka daro padėtį neabejotinai sunkia. Tačiau noro, pasiryžimo ir valios nugalėti kliūtis netrūksta.“ Šie ir kiti Liongino Baliukevičiaus-Dzūko biografijos tyrinėtojai teigia, kad jis, kaip ir kiti laisvės kovos vadai, žinojo savo likimą, bet neatsisakė idealo – Tėvynės laisvės.
Žuvo L. Baliukevičius-Dzūkas 1950 m. birželio 24 d. tarp Leipalingio ir Merkinės, Žaliamiškyje įrengtame bunkeryje, išdavus bendražygiui. Kartu žuvo jo adjutantas bei apygardos laikraščio redaktorius Augustinas Babrauskas-Švendrys, Radvila, Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Antanas Vailionis-Špokas ir partizanas Anastazas Kaknevičius-Švidrys. Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti Veisiejuose. Užkasimo vieta neišaiškinta. L. Baliukevičiaus mama 1947 m. gruodžio 19 d. buvo ištremta į Sibirą, Tiumenės sritį. Į Lietuvą grįžo 1956 m. Mirė 1972 m. Palaidota Vilniuje, Naujosios Vilnios kapinėse. Brolis Kostas Baliukevičius-Rainys, Tylius, Kalnietis 1948 m. tapo partizanų ryšininku, o 1949 m. balandžio mėn. – partizanu. Vėliau jis buvo Pietų Lietuvos (Nemuno) srities štabo Visuomeninės dalies viršininkas, LLKS gynybos pajėgų pareigūnas. Žuvo 1951 m. vasario 15 d. Jaunionių kaime (Jiezno apylinkės), gyventojų Talačkų sodyboje įrengtoje LLKS štabo vadavietėje kartu su LLKS štabo nariu Urbonu Dailide-Tauru, Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Margio tėvūnijos vadu Motiejumi Jaruševičiumi-Lakštingala ir sodybos šeimininke, partizanų ryšininke Marija Talačkaite-Genovaite. Palaikai niekinti Butrimonyse, Jiezne, turgaus aikštėje. Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta, tačiau manoma, jog tai galėjo būti Jiezne, prie stribų būstinės buvusiuose gyventojo daržuose.
1950 m. gruodžio 4 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovybės įsakymu Lionginas Baliukevičius-Dzūkas buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas ir pulkininko laipsnis (po mirties). Bunkeryje rastas L. Baliukevičiaus-Dzūko 1948 m. birželio 23 – 1949 m. birželio 6 d. rašytas dienoraštis, 1994 m. publikuotas knygoje: Justinas Lelešius-Grafas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas „Dienoraščiai“. 2002 metais L. Baliukevičiaus dienoraščiai išėjo atskira knyga „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis“, kuri pakartotinai išleista dar kelis kartus, yra ir leidimas anglų kalba. Liongino Baliukevičiaus-Dzūko „Dienoraštis“ taip pat yra išleistas Lenkijoje (vertė O. Vaičiulytė-Romančuk, 2012 m.) bei Ukrainoje. Dienoraštį tyrinėja ne tik istorikai, bet ir literatūrologai kaip neabejotiną meninę vertę turintį literatūros kūrinį. Jis įtrauktas ir į Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas bendrojo ugdymo mokyklų Lietuvių kalbos ir literatūros programas.
1999 m. A. Kašėta ir D. Žygelis, talkinant Dainavos apygardos partizanams Juozui Petraškai ir Vytautui Nenartoniui bei aplinkinių kaimų gyventojams, Žaliamiškyje surado bunkerio, kuriame su bendražygiais žuvo L. Baliukevičius-Dzūkas, vietą. Ten buvo pastatytas ir pašventintas medinis kryžius. Apie tolesnį šios atmintinos vietos tvarkymą išsamiai rašoma „Kario“ žurnale: „2000 m. palaukėje šalia miško ir šalia Merkinės–Leipalingio kelio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva pastatytas tipinis atminimo ženklas. 2011 m. roko grupės „Skylė“ (tuo metu ji kūrė muzikinį albumą partizanų tema „Broliai“) iniciatyva Dzūko ir jo kovos draugų žūties vietoje pastatytas akmeninis paminklas su tradicine lietuviška kalvio darbo saulute. Šis paminklas pakeitė jau sunykusį 1999 m. statytą medinį kryžių. Paminklą sukūrė skulptorius Robertas Ožalinskas, saulutę – kalvis Andrius Liaukus. Atidengimo ceremonija įvyko 2011 m. birželio 24 dieną. Kadangi partizanų žūties vieta yra gana giliai miške, pastatyti ir betoniniai stulpeliai su nuorodomis.“
Savo sūnums partizanams Lionginui ir Kostui atminimo ženklą – eilėraščio posmelį paliko laiške, rašytame iš tremties vietos seseriai į Lietuvą, ir mama Joana Petruškevičiūtė-Baliukevičienė:
Mano likimo motinos, tik jos supras,
Kokis širdies mano skausmas.
Tik jos supras, tik jos supras,
Kokis širdies mano skausmas.
Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Konstantino Baliukevičiaus-Tyliaus, Rainio atminimo įamžinimas taip pat visos Lietuvos laisvės kovotojams skirtame memoriale Kryžkalnyje.
Parengė
Rimantė Pauliukonytė ir Rita Pauliukaitienė
Šaltiniai
„Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis“. Įžanginis straipsnis, sudarymas, Algis Kašėta, Vilnius, 2002
Algis Kašėta, Dalius Žygelis „Lionginas Baliukevičius-Dzūkas 1925–1950 m.“
Justinas Lelešius-Grafas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas „Dienoraščiai“, Kaunas, 1994
Jurgita Žana Raškevičiūtė „Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis: partizano sąmonės formavimosi dokumentas“, „Prace Bałtystyczne“ 6, 2016
Rūta Trimonienė „Lionginas Baliukevičius-Dzūkas 1925-01-01 – 1950-06-24“
Bronislova Vinskienė „Amžinieji Ąžuolai“, Vilnius, 2007
