2019 m. sausio 1-ąją sukako 100 metų nuo pirmojo Lietuvos vėliavos suplevėsavimo Gedimino pilies bokšte. Ta proga praeitų metų vasario pradžioje, žiemos atostogų metu, pavyko suburti jaunimo būrį, su kuriuo Punios ežero pakrantėje iš sniego pastatėm Gedimino bokštą. Dirbome kelias dienas po kelias valandas. Pamainomis – vieni stumdė sniegą, kiti jį lipdė. Nepritrūko nei lauželio susišilti, nei dešrelių pasistiprinti. Pakako taip pat sniego – ir darbams, ir žaidimams.
Džiugu, kad jaunimas ir jų tėvai nepabijojo šalčio nei drėgmės. Man pačiam smagu buvo įsigilinti į Gedimino pilies istoriją, prisiminti bokšto simbolio svarbą, kurią žino kiekvienas lietuvis, gimęs tiek Lietuvoje, tiek už dabartinių valstybės ribų. Smagu buvo „nupiešti“ sniegu tą patį legendinį, istorinį-architektūrinį lietuviškumo paminklą, kaip kad vaikų darželyje piešėme jį visi popieriuje, mokydamiesi mūsų protėvių paliktos jėgos.
Šiais metais sniego pritrūko.
Kiekvieną tautą sudaro šie trys neatsiejami elementai: kalba, istorija ir žemė. Gaila, kad šiame kontekste žodis „žemė“ dažniausiai yra suprantamas kaip „teritorija“, o ne kaip visa gamta – reljefas, klimatas, augmenija ir t. t. Juk gamta yra glaudžiai susijusi su kalba ir kultūra. Mūsų kalboje upės šniokščia, sukasi, teka, tyvuliuoja, vingiuoja. Iš jų išauga kiti žodžiai – jei upė vingiuoja, tai ir upės vingis yra. Medžių šakos auga, vejasi, todėl vejamos yra ir juostos. Begalė dainų, literatūros kūrinių, pasakų, pasakymų (Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos!) yra tiesiogiai susiję su gamta. Net ir juostų, audinių, margučių raštai. Gamta (plačiąja šio žodžio prasme) yra kiekvienos savo teritorijoje gyvenančios tautos pradinis kultūros ir istorijos taškas.
Suprantu mechanizmus, lemiančius tai, kad vis daugiau žmonių nusigręžia nuo gamtos, tautiškumo, savos istorijos – galop ir visuomenės. Nors nesutinku, bet suprantu, kad laimi kapitalistinio pasaulio vertybės, ypač patogumas. Žinau, kad vis daugiau žmonių nesupranta, kam kultūra ir gamta yra. (Tas pats klausimas „kam to reikia?“ vis dažniau užduodamas, kalbant ir apie mūsų tautiškumo išlaikymą – bet dabar ne apie tai).
Atsižvelgiant į visa tai, manau, kad dabartiniam žmogui aiškinti, kokią svarbą turi gamta mūsų dvasiškumui, neturi prasmės. Tad pakalbėkime apie tai, kaip gamta veikia mūsų kūną.
Kiek žmonių išgertų nešvarų (vizualiai purviną – neskaidrų) vandenį? Su oru problema yra ta, kad jis – nematomas, tad ir teršalų jame nematome. Nematome, kaip kai kurie namų ūkių teršalai nusėda ant mūsų daržų ir žemės. Juos įsiurbia visos daržovės, javai, vaisiai, kuriuos kasdien valgome. O ką jau kalbėti apie lapų, žolės ir rugienų deginimą, kur žūsta daug gyvūnų (ir čia suprantu, kad daug kam giliai giliai tie maži gyvūnėliai, vabzdžiai ir panašiai – bet visi jie palaiko ekosistemos pusiausvyrą, pvz., išmirus bitėms, augmenija žemėje išnyks po 4 metų), kur begalė šilumos patenka į atmosferą. Kodėl čia nekyla klausimas „kam to reikia“? Gamta juk ramiausiai susidoros su tais lapais, jie paprasčiausiai supus.
Išeini žmogus malonų vakarą pasivaikščioti ir „užplaukia smarvė“ nuo kūrenamų atliekų, kurių deginti negalima. Nei malonu, nei sveika, „bet pigiau, patogiau“. O kai ligos ateina, tai verksmas. Patys sau tai darome.
Tiems, kuriems nesvarbi nei kultūra, nei gamta, nei sveikata (aišku, kol patys neserga) – ir tiems yra ką pasakyti. Kadangi naikiname klimatą, tai vis sunkiau su derlingumu. Dėmesio: bus BRANGU. Dėl sausros, dėl išeikvoto dirvožemio mažėja derlingumas – taigi, suplonės ir piniginės.
Šitie keli pavyzdžiai – tik lašas jūroje visų problemų ir mūsų daromų klaidų. Kai perlenksim lazdą – nesugebėsime pataisyti, net suvieniję visas jėgas. Neišgelbės ir technologijos.
Aišku, beveik visi šitai žino. Kaip ir žinome apie sveiką mitybą. Tačiau patys save nuodijame. Labiau dėl pinigų ar patogumo? Dabar sausros, netrukus smukęs derlingumas, o kas toliau? Po kurio laiko neturėsime ko gerti? Kuo kvėpuoti? Jei pasieksim kritinį klimato kaitos tašką, nesugebėsim sugrįžti – tiesiog išmirsim. Nebus kam pasakoti: „prieš 30 metų buvo toks dalykas kaip sniegas – jame mirgėjo sumalti raganos kaulai“, kaip dabar mums pasakoja seneliai „seniau tai būdavo žiemos“.
Kviečiu pasidomėti, kokią reikšmę turi sniegas ir dėl kokių priežasčių jo šiemet pritrūko. Ką reiškia ir kokias pasekmes turės ilgalaikiai augalų žiedų nušalimai (šalnos ir sniegas gegužės mėnesį)? Kam reikalingos pelkės ir kokias pasekmes turi jų naikinimas vardan didesnio ploto žemės ūkiui? Kokią žalą daro perdirbto maisto vartojimas (tiek organizmui, tiek gamtai).
Jeigu dabar kas nors pagalvojote „tai tik sniegas, tai tik pelkės“, rimtai – pasidomėkite. Juk niekas neignoruotų, jeigu jo rūsį kasmet pavasarį užlietų vanduo. Tik kad namą galima pakeisti, o planetos kol kas dar ne.
Turime kalbėti apie tai. Kalbėkime apie šiuos dalykus vieni su kitais, aplamai kalbėkime apie visas problemas, kaip tikra visuomenė, nes dabar užmiršę esame kalbėtis net dėl bendrų renginių organizavimo (bet šį kartą irgi ne apie tai). Gerbkime save – savo kūną, dvasią; gerbkime vieni kitus ir tausokime savo aplinką, nes kitaip neišliksime nei kaip lietuviai, nei kaip žmonės.
Ačiū, kad perskaitėte iki pabaigos. Prizas – sniego nuotraukos iš minėto 2019 m. renginio. Nuoširdžiai linkiu gero ir saugaus rytojaus!
Arnoldas Vaznelis, punskas.pl
Įdomūs ir prasmingi pamąstymai.Sklandus ir nuoseklus gamtos ir tautinių vertybių sąsajų dėstymas.Visa tai gerai skaitosi, -tad ačiū.