Trečiadienis buvo be galo graži, saulėta ir šilta diena. Ideali įgyvendinti užsibrėžtą tikslą. Vakar darbų plane įrašiau: Pereit per kaimą ir surinkt šiukšles pakelėse. Turbūt pati gamta manęs išklausė, padovanojusi puikų orą! Tai buvo nepaprasta 50-oji Žemės diena. Kaip ir kasmet, norėjosi ją sušukuoti, nuglostyti ir leisti giliai įkvėpti pradėjusios žaliuoti augmenijos. Tai buvo neįprastas švarios planetos jubiliejus. Ištuštėjęs, sulėtėjęs, suvaržytas. Man pavyko išeiti ir, kiek įmanoma, surinkti pakelėse gulinčias, nepūvančias šiukšles, tačiau to negalėjo padaryti didelė pasaulio dalis. Ar blogai? Nemanau.
Žemę tvarko … 
… jauniausia … 
… mūsų karta
Balandžio 22-osios proga skelbiama, kad karantino metu pasaulyje sumažėjo tarša, Vakarų Europoje ir Kinijoje oras yra žymiai švaresnis, vandenų kokybė pagerėjo, o prie didelių miestų priartėjo gyvūnai, kurie anksčiau nebandė net nosies prikišti. Sako, kad į Venecijos kanalus įplaukė žuvys. Sunku patikėti, kad karantinas trunka tik kelias savaites, o Žemėje vyksta dešimtmečius laukti pokyčiai. Šiemet planeta gali kvėpuoti pilna krūtine. O mes? Privalome žiūrėti į išsausėjusią žemę, dulkėtus kelius ir susimąstyti, kiek mes, žmonės, pridirbome. Rimtai pagalvoti apie veiksmus, kuriuos pasižadėtume įgyvendinti gamtos ir mūsų palikuonių labui. Jeigu turime vaikų, tai mums rūpi jų gerovė ir sveikata, ar ne?
Pasirūpinti reikia ir bitėmis. Nuo jų gyvybingumo priklauso rūšių įvairovė. Planetos likimas atgula ant jaunos kartos pečių. Mes privalome atsakingai mokytis gerbti planetą ir savo mokslu dalytis su kitais. Sausa teorija nedaug padės, jeigu neatversime akių į globalią, sveikatą žlugdančią problemą.
Vaikai yra smalsūs. Jų akys krypsta į kiekvieną smulkmeną. Mes galime daug ko nematyti, bet mažieji Žemės gyventojai įžvelgia dalykus, į kuriuos mes net dėmesio nekreipiame. Šie tiesia savo pirštukus į ką tik išsprogusį pienės žiedlapį sausoje dirvoje. Žiūrėk, tuoj prašneka į asfalto trūkime išlindusią skruzdę, nusišypso iš po tilto išskridusiam varnėnui arba pasibučiuoja su tarpduryje spėjusiu voratinklį nunerti voru. Gyvybė skverbiasi visur, kur tik žmogus bando ją sutramdyti. Per stipriai mes ją norime pažaboti. Kinkydami patys pasikinkome ir tampame savo pačių kūrinių vergais.
Pasilikę namuose kreipkime dėmesį, ar nedega be reikalo šviesa, ar valantis dantis (bent tada) nepalikome atsukto čiaupo, ar taisyklingai (ar iš viso) rūšiuoji šiukšles, ar nusibodusių drabužių negalima persiūti/panaudoti kitiems tikslams, ar sulaužytų daiktų negalima dar sutaisyti.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Autorės nuotraukos.
