II advento sekmadienis, Lk 1, 26–38
Kiekvienas evangelistas turi savitų bruožų, išreikštų evangelijose. Evangelija pagal Luką turi labai smulkių ir gražių detalių. Jas sudėliojus į savąsias vietas gaunamas labai gražus paveikslas, kuriame dominuoja Švenčiausioji Mergelė Marija. Nekaltojo prasidėjimo tikėjimo tiesa bei iškilmė atsiskleidžia išganymo istorijoje ir kiekvieno iš mūsų gyvenime. Šios iškilmės Geroji Naujiena parodo Nazareto Mergelės paprastumą, kurį Dievas pastebi: Viešpats veikia paprastume. Kokį paprastumo paveikslą pateikia Nekaltojo Prasidėjimo Geroji Naujiena?
Pirmiausia apžvelkime aplinką, kur vyko Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir arkangelo Gabrieliaus dialogas. Evangelija nurodo, kad tai vyko Galilėjos krašte. Šis kraštas pasižymi tuo, jog jame gyveno labai daug pagonių, kurie buvo susimaišę su žydais. To meto žydiškoje pasaulėvokoje Galilėjos kraštas buvo laikomas negarbingu.
Toliau lukštendami girdėtąją Evangeliją aptinkame konkretesnę vietą, t. y. Nazareto miestą. Apie šį miestą iki moderniųjų laikų buvo galvojama, kad tai buvęs mažas kaimelis, tačiau vykdant archeologinius kasinėjimus buvo atrasta didelė pirtis. Šis archeologinis atradimas suvokimą apie Nazaretą, kaip miestą, apvertė aukštyn kojom. Atrastoji pirtis buvo vieša ir labai didelė. Tokio pobūdžio pirčių liekanų iš viso rasta tik keturios visame Viduržemio jūros regione. Taigi šis archeologinis radinys leidžia daryti prielaidą, kad tuometinis Nazaretas buvo gana didelis miestas.
Keliaukime dar toliau ir sustokime ties ta vieta, kur gyveno Švenčiausioji Mergelė Marija. Tai nebuvo namas, ne toks, kokį mes dabar įsivaizduojame. Tai nebuvo net plokščiastogis namas, būdingas to meto Palestinos vietovei. Šventojo Rašto tyrinėtojai teigia, kad tai buvusi grota – uoloje iškalta patalpa, kurioje vyko visas buitinis gyvenimas. Taigi Švenčiausiosios Mergelės Marijos gyvenamoji aplinka buvo labai skurdi. Būtent į tokią skurdžią vietą buvo pasiųstas arkangelas Gabrielius.
Šventajame Rašte nėra nieko šiaip sau. Kiekviena smulki detalė turi savo reikšmę bei prasmę. Girdėtoje ištraukoje paminėti trys vardai: Gabrielius, Juozapas ir Marija. Pažvelkime, ką šie vardai reiškia. Gabrieliaus vardas išvertus reikštų „Dievas kalba“. Žvelgiant į šio vardo etimologinę prasmę ir jo reikšmę, peršasi loginė išvada, kad minėtasis angelas yra tarsi Dievo atstovas spaudai – jis yra žinios nešėjas. Keliaukime toliau. Aptinkame Juozapo vardą. Jis reiškia „Dievas pagausina“. O Švenčiausiosios Mergelės Marijos vardas parodo tam tikras jos savybes, t. y. mylimiausia, puikiausia. Vardas Šventajame Rašte paprastai atskleidžia tam tikrą misiją, kuriai angažuojamas jį turintis asmuo.
Girdėtoji Šventojo Rašto ištrauka mums pateikia tam tikrą veiksmą. Originaliame vertime sakoma, jog angelas turėjo įeiti pas Švenčiausiąją Mergelę Mariją į grotą. Įėjęs arkangelas ją pasisveikina. Tačiau pagal originalų vertimą jis nesako: „Sveika, Marija“, bet: „Džiūgauki, džiaukis, Marija!“ Tai džiaugsmingas pasveikinimas. Popiežius emeritas Benediktas XVI sako, jog džiaugsmas, kaip toks, yra Šventosios Dvasios dovana. Tokioje šviesoje arkangelas Gabrielius Dievo Motinėlei įteikia Šventosios Dvasios dovaną.
Šventraštyje galime pastebėti įdomų žmogiškąjį veikimą santykyje su Dievu. Čia visada randame tam tikrą reakciją į išgirstąją žinią. Toje pačioje Evangelijoje pagal Luką sutinkame Zachariją, kuris turėjo regėjimą šventykloje. Jo reakcija į to paties arkangelo Gabrieliaus perduotą žinią buvo ginčijimasis: ar tai įmanoma? Švenčiausiosios Mergelės Marijos atveju buvo visai kitaip. Ji išgirsta ir pradeda gvildenti tuos žodžius. Ji nesiginčija. Tiek Švenčiausiajai Mergelei Marijai, tiek Zacharijui yra būdingas sumišimas ir tam tikra baimė. Taigi ši baimė bei sumišimas Zachariją pastumia į kivirčą, o pastarasis jį atveda prie nebylumo. Marija nepasiduoda baimei ir sumišimui. Ji svarsto visa tai savo širdyje. Ji klausia angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Iš kai kurių rašytinių šaltinių galima sužinoti, jog Švenčiausioji Mergelė Marija, būdama trejų metų, buvo paaukota šventykloje, bet sulaukusi pilnametystės, t. y. keturiolikos metų, turėjo palikti šventyklą, grįžti namo ir susituokti. Šv. Juozapas būdamas su ja turėjo saugoti jos nekaltybę.
Šechina. Angelas toliau tęsia: „Tave apgaubs Dievo debesis“. Senajame Testamente debesis yra Dievo artumo simbolis. Izraeliui bekeliaujant, Sandoros skrynia visada buvo nešama, o sustojus ji buvo įnešama į susitikimo palapinę. Tada debesis apgaubdavo susitikimo palapinę. Pats Sandoros skrynios dangtis yra traktuojamas kaip Dievo sostas. Pastačius šventyklą, Sandoros skrynia ir plokštės buvo nuolatos šventykloje. Taigi šioje Nekalto prasidėjimo šventės kontekste Švenčiausiosios Mergelės Marijos įsčios tampa tam tikra šventykla. Tuo tarpu Marija viso to klausosi ir angelo ištartus žodžius svarsto savo širdyje. Dievo žodžio gvildenimas savo širdyje tampa būdingu bruožu visam jos gyvenimui. Visą angelo išsakytą žinią galima sutalpinti į tokias tris užduotis: tu pradėsi, tu pagimdysi, tu pavadinsi. Šis dieviškasis veiksmas yra nukreiptas į žmogaus išaukštinimą. Marija gauna užduotį, gauna dovaną, o visa tai negali būti savitiksliška. Toks Dievo Motinėlės veikimas yra laisvo žmogaus atsakas. Evangelijos skaitinys mums pateikia Marijos pašaukimo paveikslą ir pabrėžia tą akimirką, kai savo ištartu „taip“ ji priima dieviškąjį Žodį: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Žodis, kuriuo Marija išreiškia sutikimą ir kuris verčiamas Vakarų Bažnyčioje kaip „fiat“ arba „tebūnie“, originale turi optatyvą (gr. „génoito“). Jis reiškia ne paprasčiausią sutikimą, bet gyvą troškimą. Tačiau Marija neištarė nei „fiat“, nes tai lotyniškas žodis, nei graikiško žodžio „génoito“. Tad ką ji ištarė? Koks žodis kalboje, kuria kalbėjo Marija, labiausiai atitinka šį posakį? Ką sakė žydas, norėdamas pasakyti „tebūnie“? Jis sakė „amen“. Jei leistina pamaldžiu mąstymu bandyti grįžti būtent prie to žodžio, kuris išėjo iš Marijos lūpų, ar bent žydiško šaltinio, kuriuo rėmėsi evangelistas Lukas, tai tas žodis tikrai turėjo būti „amen“. „Amen“ – hebrajiškas žodis. Jis vartotas Senojo Testamento liturgijoje kaip atsiliepimas tikėjimu į Dievo žodį. Sakant „amen“, patvirtinama, kad tai, kas ką tik pasakyta, yra tvirti, stabilūs, galiojantys ir įpareigojantys žodžiai.
Žvilgterkime, kas nutinka po Dievo Motinėlės ištarto „taip“. Ji pasilieka viena su Dievo pažadu ir paraginimu „nebijok!“ Jos laukia tikrai sunkios ir nepavydėtinos situacijos – kaip jai reikės pasiteisinti prieš Juozapą ir kokia bus artimųjų reakcija. „Kas man ir tau, moterie? Dar neišaušo mano valanda“. O kur dar visa josios Sūnaus agonija ir mirtis ant paniekos medžio? Marija pasilieka su tuo „nebijok!“ ir Dievo pažadu, kuris jai yra paskata sekti savo Sūnų. Motina Bažnyčia, žvelgdama į ją, turi mokytis iš Marijos stiprybės. Bažnyčia turi nuolat gimdyti Kristų pasauliui. Nors Bažnyčios nariai yra nuodėmingi, Ji yra toji Motina, kuri glaudžia prie savo krūtinės. Mūsų nuodėmės yra jos veikimo laukas, o tai simboliškai primena jos gyvenimo fizinį skurdą. Nuodėmė mus nuskurdina ir Dievo Motinėlė nuolat dirba, išprašydama iš savo Sūnaus mums reikalingų malonių.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
