Kap kiauliškai lijo, sumisnau nuvažuoc in Pūnckų. Ana toj sakytų, kad „kiba Tau ne visi galvoj“, o anoj isišiepus vėpteltų, kad „kiba neturu ko daryc“. Nu, ir viena, ir kita biskį teisybės turi.
Nulėkus in Pūnckų, pamatiau, kad ne aš viena tokia. Gatvi nuvėjo susrietus močutė, mama su vaiku už rankos inšoko in krautuvį. (Ar jūs irgi sakot „inšoksiu in krautuvį“? Cikrausia ne vienas. Cik man paaiškykit razumnai, kap tį kam nusduoda in jų inšokc, jaigu, kad ir baisiausia stengies graita nuspirkc cik duonos, išaini mažausia su puspilniu maišuku? Stebūklai. O sako, kad tokių nebūna. Toli ieškoc neraikia. Še, tau, boba, Devincinės!) Šoni kiosko nušliaužė ryciniai kacinai (nor ciem niekad nei per karšta, nei per šalta, nei per šlapia, nei per slidu, žodzu, visadu viskas cinka, o jai ir necinka, tai būrbterna po nosiu ir užlanda už krautuvės kampo), mokytojka sustraukus iš šalcio nukaukšėj in mokyklų, iš banko išlindo keliais šimtais zlotų suplonėjusios piniginės savinykas. Jai yr raikalas, tai žmogui nei lietus nesutrukdzis.
Kap lijo kiauliškas lietus, prismisniau lauko darbus. Ir kų daryc? Graužu nagus, kad negaliu padaryc to, kų susmisnu. O kap bus gražu, tai cikrausia jau man acinorės kalnus versc. Pukterk sau, moteriške. Nu, ir pukterėjau koju in moliūgų, gulincį virtuvėj an grindų, katris jau kelinta dziena cikisi būc sudorotas. Nenoru, alia raikia. Nu, ir va ca aršausia. Lija. Raikia šįmecį derlių sutvarkyc.
Moliūgo patiekalų šitais čėsais gyvas daiktas. Sumisnau, kad norėtau kažko sanoviško pasgamyc. Kap visadu – čudniau. Acivertiau knygų. Pirma mincis buvo tokia: nerasiu jokio recepto su moliūgu, ba mažum kadusci jų niekas nesėjo ir neaugino? Ščyrai pasakius, buvau insicikinus, kad šita daržovė pas mus atėjo iš Vakarų. O kodia? O todia, kad moliūgas – tai Helovino dekoracija ir jokias tį valgis. O iš kur man žinoc? Nei mokykloj tį apie juos mumiem niekas nepasakoj (ba gi lietuviai cik bulvinius blynus kepė), nei darži močutė ar mama sėjo. Nu, ir acivercu, ir žūrau, kad net keturi patiekalų receptai yra. Kelintų rozų insicikinu, kad mūs protėviai nemokėdavo apseic nei be sviesto, nei be pieno, nei be riebalų. Visur riebiai ir, kap dziedulis pasakytų, socai. Nesdzyvinu, kad tep pavalgius grait vakarienės nesnorėdavo.
Aš rankuosi mažesnį blogį. Priskepsiu moliūgų blynukų.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Skubiai trumpam užaic, užbėgc, inbėgc.