XXV eil. sekmadienis. Lk 16, 1–13
Šios dienos pirmajame skaitinyje pranašas Amosas bara Izraelio vaikus, kad blogai vykdo savo prievaizdavimo pareigas, kad nesilaiko teisingumo ir skriaudžia vargšus: „Klausykite šio žodžio tie, kurie spaudžiate silpnuosius ir engiate šalies varguolius! Jūs sakote: „Kada gi praeis šventadienis, kad klėtis atvertume, saikus sumažintume, kainą pakeltume, svarsčius suklastotume?“ Pranašas Amosas buvo didysis teisingumo šauklys, gynęs Dievo įsteigtą ir Sandora įtvirtintą dorovinę tvarką. Jis peikė karštligiško turtėjimo epochoje (Jeroboamo II karalystės laikotarpiu, 783–743 m. prieš Kristų) įsigalėjusias negeroves. Jo akis badė socialinio nuosmukio požymiai. Turtai, suplaukę į nedaugelio tautos vadovų rankas, buvo jų korupcijos priežastis; vargšų išnaudojimas tapo įprastu dalyku; ištobulintos tautinės religijos apeigos teikė patogų prieglobstį ir leido jausti teisuolišką pasitenkinimą savimi. Pranašas ėmėsi griauti šį pavojingą pasitenkinimą.
Amosas nekalba mįslėmis ar užuominomis; jo šneka neklaidina ir nesiekia kompromisų. Jis ugningai smerkia vargšų priespaudą, jų apgavystę, taip pat ir pagedusią teisinę sistemą, nebeteikiančią jokios vilties pasiekti teisingumo (2, 6–8; 3, 9–11; 5, 7; 10–12 ir kt.). Trumpas šios dienos skaitinys yra labai iškalbingas. Pranašas geliančiai sarkastiškai vaizduoja „religingus“ darbdavius, nekantriai laukiančius šventadienio pabaigos, kad iš naujo galėtų tęsti pelningą verslą. Šabo ir kitų švenčių šventimas – koks gėdingas laiko gaištas! Nors įstatymas draudė Izraelio prekybininkams sukčiauti naudojant netinkamus matus bei svarsčius (Kun 19, 36; Įst 25, 14–15), jie vaizduojami sukčiaujantys ir pardavinėjantys grūdų nuobiras. Tokiomis sąlygomis nukenčia labiausiai pažeidžiami vargdieniai – jie perkami ir parduodami. Ar nepanašūs mūsų laikų žmonės, kuriems jau neberūpi šventadieniai, kurių galvos pilnos planų, kaip savo galią padidinti, kaip, nepaisant aplinkui kerojančio skurdo ir vargo, sukurti sau žemėje rojų?
Evangelija yra paradoksali. Jos paradoksalumas išnyra mūsų Viešpaties Jėzaus kalbose. Jos kartais būna tiesioginės, kartais Jėzus kalba palyginimais. Mūsų Viešpats Kristus palyginimų kalbą vartojo būdamas su žmonėmis. Jėzaus pasakytos parabolės parodo jo nekonkretumą ir neaiškumą. Bet Šventajame Rašte atrandame ir tokias vietas, kur Jėzus labai konkretus. Šį sekmadienį Jėzus pateikia palyginimą apie suktąjį prievaizdą. Pastarasis labai greitai perpranta situaciją ir randa išeitį; jis kviečia šeimininko skolininkus ir sako: rašyk penkiasdešimt, rašyk aštuoniasdešimt. Evangelija yra nukreipta į tikinčiojo širdies ausį, tai lyg „kompromatas“, kuris turi atnešti konkrečių vaisių. Šio sekmadienio Dievo žodžio skaitiniai yra su tam tikra konkretumo stoka, nes Jėzus mums sako taip: „Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona“.
Kristaus palyginimas mums primena, kad žmonių prievaizdavimo laikas baigsis. Anksčiau ar vėliau tikrasis pasaulio šeimininkas kiekvienam žmogui ištars: „Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegali būti prievaizdu“. Girdėtame Jėzaus palyginime mus stebina, kad šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą. Tačiau nesunkiai suvokiame: prievaizdas giriamas ne už suktumą, bet už tai, kad pasirūpino savo rytdiena. Atleistasis prievaizdas matė, kad jis darbui jau nebetinkamas, elgetauti jam gėda, tad pasvarstęs randa išeitį. Vienam ir antram savo šeimininko skolininkui sumažina skolas, tikėdamasis, kad skolininkai sunkią valandą jo nepamiršią.
Antrajame skaitinyje kalbama apie užtarimo maldą. Krikščionių bendruomenė raginama melstis už civilinę valdžią ir pagoniškus valdovus. Jie raginami melstis ne tik dėl tos savaime suprantamos priežasties, kad patys galėtų ramiai gyventi, bet ir dėl to, kad anie valdovai taptų Dievo išganymo dalininkai. Senajame Testamente labai aiškiai skamba mintis, jog Dievas yra gelbstintis Dievas. Jo gelbstinti malonė, pirmiausia pasiekusi Izraelį, išplis po visą žmoniją. Ši mintis aiškiai išreikšta 4 eilutėje: Dievas ir Gelbėtojas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“. Išganymas dovanojamas visiems. Nežinome, ar bus tokių, kurie galiausiai nepasieks išganymo. Viena aišku, tėra tik vienas kelias, kuriuo nueinama į pražūtį, – tai Dievo meilės dovanos atmetimas. Dievas yra meilė ir jo tikslas yra meilė. Ar gali kuris nors jo vaikas galutinai nusisukti nuo jo begalinės meilės? Vienas Dievas žino. Būkime tvirtai įsitikinę, kad Dievas trokšta išganyti visus. Yra vienas Dievas ir vienas tarpininkas Jėzus Kristus, išpirkęs visus.
Evangelija pateikia pasakojimą apie žmogų, kuris prašė Jėzaus: „Liepk mano broliui su manimi pasidalinti palikimą“. Jėzaus atsakas į šį pageidavimą buvo: „Kas mane paskyrė jūsų teisėju ir dalytoju?“ Labai aiški konkretumo stoka. Kristus tarsi pabėga. Jis nesileidžia būti konkretus. Kitoje Šventojo Rašto vietoje, kai mokiniai prašo, kad Mokytojas juos išmokytų melstis, randame tokį Jėzaus atsaką: „Kai melsitės, sakykite Tėve mūsų…“ Kristus diktuoja maldą. Matome Kristų labai konkretų ir su aiškia intencija.
Šio sekmadienio Evangelija labai aiškiai talpina du svarbius dalykus – priemonę ir tikslą. Mūsų žemiškojo gyvenimo tikslas yra palaimintasis regėjimas – amžinas ir nuolatinis santykis su Švenčiausiąja Trejybe. Priemonės yra mūsų ištekliai: mūsų talentai, sugebėjimai, finansai ir kt. Šv. Ignacas Lojola savo dvasinėse pratybose sako: „Dievas mus sukūrė tam, kad jį šlovintume, garbintume, jam tarnautume ir išgelbėtume savo sielą. Visi kiti dalykai negali mums tapti tikslu, nes jie skirti pasiekti pagrindinį žmogaus gyvenimo siekinį – palaimintąjį regėjimą“.
Evangeliniuose palyginimuose nekonkretumas yra labai dažnas. Ne išimtis ir šis sekmadienis. Visų palyginimų esmė yra tai, kad Jėzus neina iki detalumo bei konkretumo, tam kad mums paliktų laisvės perfiltruoti Evangeliją per savo patirčių filtrą. Tik tokiu atveju Geroji Naujiena taps kūnu mūsų gyvenime. Ši laisvės erdvė, kurią Viešpats Jėzus mums palieka yra taip pat raginimas kviesti Šventąją Dvasią, kad ji nužengtų ir Dievo žodį sukonkretintų. Negana to, vien tik Šventosios Dvasios nepakanka. Tikėjimas yra santykis tarp kūrėjo ir kūrinio, tai abipusis ryšys. Šioje šviesoje reikalingos ir žmogaus pastangos – ieškojimas. Jėzaus nekonkretumas yra tam, kad mes kviestume Šventąją Dvasią, kuri sukonkretina Dievo žodį. Bažnyčia yra turtinga šventųjų patirtimis, jose atsispindi dieviškas tikrumas. Šventieji buvo tie, kurie klausėsi Dievo žodžio, kvietė Šventąją Dvasią ir atrado konkretų būdą pasiekti Viešpatį, atrado konkrečias priemones bei įrankius. Lakmuso popierėlis, kaip atpažinti evangelinį konkretumą savo gyvenime, yra atidumas mažuose dalykuose. Atidumas šventųjų gyvenime ir krikščioniškoje gyvensenoje pasimato per Dievo gailestingumo sakramento šventimą. Šventieji buvo atidūs mažmožiams, todėl jie buvo konkretūs ir ištikimi mažuose dalykuose.
Savo gyvenimo kelyje mes kartais mėgstame į tikėjimo ir meilės dalykus pasižiūrėti pro pirštus. Apleidžiame kasdieninę maldą, apleidžiame artimo meilės darbus ir nebežvelgiame į kitą žmogų kaip į Dievo dovaną man. Tokiu būdu savo nekonkretumą paliekame raguotajam, kuris naudojasi mūsų nekonkrečiu gyvenimu, nepagrįstomis baimėmis tam, kad mus atitrauktų nuo Dangaus karalystės konkretybės: mes pasidarome nekonkretūs, pasidarome neištikimi mažiems dalykams. Esame šviesos vaikai, bet be konkretumo. Nekonkretumas sumaišo mūsų gyvenimo prioritetus. Priemones paverčiame tikslu, t. y. stabu, o tikslą, t. y. Dievą, paverčiame priemone. Atvirkščias reikalas yra mūsų krikščioniškame gyvenime. Nekonkretumas yra prasimušęs visuose visuomenės sluoksniuose, pradedant mūsų požiūriu į šalia esantį ir baigiant įstatymais, kurie yra nukreipti prieš žmogiškąjį orumą. Tokioje šviesoje nekonkretumas pamina mūsų žmogiškąją laisvę, dovanotą paties kūrėjo. Evangelinė konkretybė pateikia kitą pasirinktiną variantą – visuomeninį ir socialinį teisingumą. Šio sekmadienio evangelinis herojus, suktasis prievaizdas, yra puikus nekonkretumo pavyzdys, kuris pamina žmogiškąją laisvę, grobstydamas ir vogdamas iš savo šeimininko, o po to skuba ieškoti sau draugų: nekonkretumo žvilgsnis yra nukreiptas į save.
Šį sekmadienį mintimis stabtelėkime prie savo, Dievo mums duoto, gyvenimo ir pamąstykime apie jo ateitį. Kristus mūsų ateitį mato ne šiame gyvenime. „Mano Tėvo namuose daug buveinių. <…> einu jums vietos paruošti“ (Jn 14, 2). Ši ateitis mums nepalyginti svarbesnė už bet kokius žemiškus namus, bet kokią prabangą. Todėl Jis šiandien kviečia: „Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“. Vienokiu ar kitokiu atveju lieka klausimas atviras ir neišspręstas. Konkretumas ar nekonkretumas – štai kur klausimas.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
