XXII eil. sekmadienis, Lk 14, 1. 7–14
Sveiki atvykę į Gerosios Naujienos mokyklą. Pamoka seka pamoką. Praeito sekmadienio Gerosios Naujienos pamokėlė buvo apie Viešpaties auklybą: ką Viešpats myli, tą ir auklėja teisingume. Pamokos kartais gali būti skaudžios ir atnešti neigiamą aplinkinių žmonių reakciją: mus tai gali išgąsdinti. Motina Bažnyčia, kaskart būdama nuolankume Kristui, mus drąsina priimti Viešpaties valią su nuolankumu. Viešpaties valios priėmimas su nuolankumu ir yra didysis kėblumas. Kėblumas, kuris paliečia mūsų gyvenimiškos tikrovės šaknis, t. y. mūsų pačių pasirinkimus – pagrįstus puikybe arba nuolankumu.
Nuolankumo teologinis interpretavimas. Jėzus su apaštalais yra kelionėje. Šios kelionės metu Jėzus pasako keletą praktinių patarimų, kuriuose slypi nuolankumas. Kristus nebūtų Kristus, jei dar nepridėtų ateities perspektyvos: kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas. Dievuje nėra puikybės; Jis yra visa ko šaltinis. Dievo gailestingumo inkliūzus galime apčiuoti jau Senoje Sandoroje. Teisėjų laikotarpis. Tauta atkrinta nuo Viešpaties – Viešpats siunčia teisėją, kuris yra Šventosios Dvasios pagavoje. Jis kalba ir moko tautą, kuri kaskart grįžta prie Viešpaties. Tauta sukvailioja – pasidaro aukso veršį, jį pagarbina. Jobo nuolankumas: viską atrodo atima, bet jis lieka nuolankus ir nieko pikta nepasako Viešpaties adresu. Tauta neištikima, bet Viešpats lieka ištikimas, lieka nuolankus išrinktosios tautos atžvilgiu. Pranašai vis ragina Izraelį grįžti į nuolankumą. Galų galiausiai Dievo nuolankumas įgauna konkretų pavidalą: Dievas apsireiškia, koks jis iš tikrųjų yra. Tai yra santykio tarp Dievo ir žmogaus naujumas, apverčiantis aukštyn kojom visą dieviškumo ir žmogiškumo logikos santykį. Kristus daro stebuklus: gydo ligonius, išvarinėja demonus, prikelia numirusius, padaugina duoną tyruose. Tačiau nuolankiaširdis Jėzus nusižemino iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8) ir šiuo pasiaukojimu atliko ne tik žmonijos istorijoje, bet ir visoje Visatoje svarbiausią bei didingiausią žygdarbį. Kad mus galėtų išgelbėti iš klaikaus pragaro ir atvertų neregėto grožio dangaus skliautą, Nekalčiausiajam reikėjo net susinaikinti – kančiose mirti ant kryžiaus. Dieviški darbai, kurie aiškiai byloja Dievo nuolankumą žmogaus atžvilgiu.
Nuolankumas yra išdidumo priešnuodis, nes moko su išradingu lankstumu kitų žmonių gerąsias savybes bei įpročius pritaikyti savo gyvenimo taisymui. Atviraširdis žmogus, matydamas kito gerus darbus, ne tik bus apsaugotas nuo pavydo nuodų, nelygindamas savęs su tuo asmeniu, kuris, pavyzdžiui, yra apdovanotas komunikabilumo talentu, bet paprasčiausiai supras, jog jam Dievas suteikė galimybę pasimokyti, kaip kito teigiamas bendravimo savybes būtų galima savaip pritaikyti sau.
Yra trys testamentai: Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas ir šventieji, kurie Kristų aktualizuoja istorijos tėkmėje. Šv. Augustinas apie nuolankumą sako taip: „Jei manęs paklausite, kas yra svarbiausia tikėjime ir Jėzaus Kristaus mokyme, aš jums atsakysiu: pirmiausia – nuolankumas, antra – nuolankumas ir trečia – nuolankumas“. Jis dažnai meldėsi šia malda, Šv. Augustinas dažnai kartojo trumpą maldą: „Viešpatie, leisk, kad pažinčiau save ir kad pažinčiau Tave!“ Jis suprato, kad savęs pažinimas moko nusižeminti, padeda teisingiau įvertinti savo artimą, skatina labiau pasitikėti Dievu, kuris vienas yra tobulas ir šventas. Drauge su šv. Augustinu prašykime sau tos malonės: „Viešpatie, leisk man pažinti save ir pažinti Tave – savo menkystę ir Tavo didybę!“ Kūnu tapusio Žodžio nuolankumas ne tik atskleidė, kaip giliai mus myli Dievas, bet ir nurodė tikrąjį kelią, vedantį į šios meilės pilnatvę. Thomas Mertonas rašo: „Nuolankusis nebijo, kad nepavyks. Iš tiesų jis nebijo nieko, net savęs, nes tobulas nuolankumas reikalauja tobulo pasitikėjimo Dievo galybe, Dievo, priešais kurį jokia galybė nereikšminga ir kuriam nėra jokių kliūčių. Nuolankumas yra tikriausias stiprybės ženklas“.
Žmogiškasis nuolankumo supratimas. O kaip mes suprantame nuolankumą? Siekti didesnių dalykų mums yra įgimta. Dievas įdiegė mums šį norą. Tas noras mus skatina dirbti, veikti, pranokti kitus. Be jo žmogus sulepšėtų, daug didelių dalykų liktų nepadaryta. Šiandien žmogus, įvaldęs techniką, didžiuojasi savo laimėjimais, bet dažnai nesuvaldo savęs. Nors išmano atomo sandarą, bet nepažįsta savo sielos gelmių, savo širdies vingių. Ir taip gyvenimo prasmė pametama, todėl šiandien tiek daug sudaužytų gyvenimų ir savižudybių.
Mes nesėdame į garbingą vietą, tyčia renkamės prastesnę, šeimininkui net reikia primygtinai raginti, kad persėstume. Tačiau tai ne nuolankumas, o tik tokia mada. Kad nuolankumo mums gerokai trūksta, išryškėja kitomis progomis. Dažnai taip būna dėl tuščios ambicijos. Ir nors Jėzus sako: „kas save žemina, bus išaukštintas“, nereikia to suprasti pažodžiui, kad reikia žemintis. Kas vaikšto nuleidęs galvą, tas dar nebūtinai turi būti nuolankus. Tai nenatūralu. Juk Dievas žmogų sukūrė tiesaus pavidalo kaip priešingybę gyvuliams. Gyvulys rėpliodamas rodo, kad jo galutinis tikslas yra žemė, o tiesi žmogaus figūra tarsi liudija jo tikslą esant dangų. Labai dažnai ir nusvirusioje galvoje slepiasi šėtoniška puikybė.
Trumpai drūtai: Evangelija mus kviečia pajusti ir suprasti, kas yra tikrasis nuolankumas. Kiekvienas esame apdovanoti laisvės dovana. Nuolankumas žmogiškuose santykiuose yra tai, kad mes sugebame atpažinti, kad mano laisvė pasibaigia ties kito žmogaus laisve. Tik tokiu būdu mes kitame žmoguje galime pastebėti Kristaus veidą. Šis pastebėjimas augina mūsų žmogiškumą, augina mūsų pačių laisvę, o ant šių stovi ir mūsų visas socialinis ir visuomeninis gyvenimas. Taigi nuo Dievo nuolankumo priėmimo priklauso ir mūsų, kaip asmenų, augimas.
Nebijokime reflektuoti!
Kun. Povilas Slaminis
punskas.pl
