Nuodėmė. Kas ji? Dekalogas

Punsko parapijos vikarą kun. Marių Talutį kalbina portalo punskas.pl vyr. redaktorius Sigitas Birgelis.

 Sigitas Birgelis: Šiandien, tęsdami pokalbį apie Dešimt Dievo Įsakymų, panagrinėkime prologą. „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.“ (Išėjimo 20,2–17 ir Pakartoto Įstatymo 5,6–2) Šiais žodžiais Dievas visiems ir kiekvienam iš mūsų primena likiminį įvykį – Mozės tautos išėjimo iš Egipto žemės istoriją. Įsidėmėtina, kad Jis kreipiasi į žmogų Pats. Prašnekina jį be tarpininkų: Mozės ar pranašų. Taigi Įstatymo autorius pats Viešpats! Prologas suteikia Dekalogui nepaprastos svarbos, padaro jį nediskutuotiną, neginčijamą, nekeičiamą ir nekintamą. Dievas mums „po juo“ pasirašo savo vardu: „Aš esu“, lyg patvirtindamas Įstatymo autentiškumą. Midiano krašte Mozės užklaustas, koks Jo vardas, Dievas atsakė: JAHVE. Ši vardą galima būtų aiškinti: „Aš esu“, „Aš esu, kuris esu“, „Esu būtis“, „Esu buvimo priežastis“, „Esu buvimo priežastis to, ko esu buvimo priežastis“.

 Kun. Marius Talutis: Trumpame Dekalogo įžangos sakinyje pasakyti esminiai dalykai: sužinome, kas duoda įsakymus (Dievas) ir ką Jis padarė – išvedė Izraelį iš Egipto vergovės. Teisingai paminėjote, jog tai likiminis įvykis, kuris tampa atskaitos tašku visoje Izraelio tautos istorijoje. Su šiuo įvykiu gimsta tauta, laisva tauta, nors tai nesusiję su tiesioginiu valstybės įkūrimo aktu. Mūsų istorijoje irgi būta panašių įvykių, kurie atvėrė žmonėms akis ir tapo atramos centru šuolyje laisvės link. Pavyzdžiui, dr. Jono Basanavičiaus laikraštis „Aušra“ arba 1917 metų Vilniaus konferencija, arba Baltijos kelias – netiesiogiai atvedė mus iki laisvos tautos, laisvos valstybės fakto. Izraelio tautos išėjimo iš vergijos įvykiuose kitas svarbus žingsnis – Dievas nori su šia tauta sudaryti Sandorą, nes išlaisvinta iš vergijos tauta turi iš naujo suvokti savo tapatybę – kieno ji tauta, kam ji priklauso. Išėjimas iš Egipto, Sinajaus sandora ir Pažadėtosios Žemės dovana patvirtina Dievo žodžius: „Jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Išėjimo knyga 19,5–6). Taigi Izraelis jau nebe Egipto vergų tauta, bet kunigiškoji Viešpaties tauta, kuri teiks Jam garbę, atliks šlovinimo liturgiją ne daugeliui stabų, bet vienam Gyvajam Dievui – Izraelio Dievui.

Sandorą mes geriausiai galime suprasti lygindami ją su vestuvių įvykiu, kai du žmonės pasitiki vienas kitu, dovanoja save vienas kitam, sutinka dalintis sunkumais ir džiaugsmais visą likusį gyvenimą. Dekalogo tekstas prasideda Dievo prisistatymu, kas būdinga sutarties tekstui, taip pat santuokinei priesaikai, kuomet pirmiausia pasakomas savo vardas. Dievas myli šią tautą, išsirenka ją, rodo tautai laisvės kelią, pažada jai žemę. Tauta turi pažadėti besąlygišką ištikimybę ir garbinimą Dievui, ir laikytis to, kas nurodyta tolesniuose paliepimuose.

Ši įžanga yra padrąsinimas ir mums. Ją galime išreikšti paprastais žodžiais: Aš esu Dievas, išvedęs tave iš nuodėmės vergijos, todėl tu, jei nori būti panašus į mane, jei nori būti laimingas, jei nori artėti link manęs ir gyventi laisvėje, nedaryk to ir to, kas išvardinta toliau, nes Aš to nedarau, man tai svetima ir tave tai žlugdo. Jei nori būti laisvas – turėk teisingą santykį su Dievu, su darbu, su tėvais ir Tėvyne, su artimu ir su savimi.

 Nekantriam ir išsiblaškiusiam nūdienos žmogui pirmieji Dekalogo žodžiai gali sudaryti įspūdį, kad kalbama apie tolimus laikus ir svetimus kraštus. Tolimus, nes prieš maždaug 3300 metų, svetimus – nes tolimame ir mums abejingame Egipte. Su kuo mums siejasi Egiptas šiandien? Su pigiais kurortais? Gražiais paplūdimiais prie Raudonosios jūros? Rečiau gal su Egipto praeities reliktais: piramidėmis, sfinksais, hieroglifais? O vis dėlto niekas, kas užrašyta Dekaloge, nepraranda aktualumo. Man atrodo, kad viskas vyko ne seniai ir toli, bet vyksta čia ir dabar, kiekvieną akimirką, kiekvieno žmogaus širdyje tęsiasi. Turbūt kiekvienas iš mūsų turi savo Egiptą, savo dykumą ir savo pažadėtąją žemę. Buvimas Egipte – vergijos ir nuodėmės namuose – beveik natūrali kiekvieno žmogaus būsena. Dievas kviečia atskirai kiekvieną iš mūsų išeiti iš vergijos ir nelaisvės namų ir rodo kelią į pažado žemę. Bet kelias veda per dykumą. Pasitaikius kliūčių pradedame nekantrauti ir murmėti, lygiai kaip ir Mozės tauta ties Raudonąja jūra ar dykumoje, kai patyrusi alkį ar troškulį prašėsi: „Vesk mus atgal“. Ar Jums neatrodo, kad esame tokie patys kaip jie?

 Dauguma biblinių įvykių atspindi ir šių dienų žmogaus elgesį, nes grumtynės tarp gėrio ir blogio tęsiasi žmogaus širdyje. Žinoma, dabar yra kitoks gyvenimo būdas, bet iki šiol nesugalvota, kaip nugalėti blogį. Tik Jėzaus Kristaus Evangelija yra Geroji Naujiena, pasakojanti, kaip buvo nugalėtas blogis Jėzaus mirtimi ant Kryžiaus. Naujojo Testamento paliepimas blogį nugalėti gerumu tebelieka vienintelis vaistas nuo šios ligos.

Man atrodo, kad laisvė ir vergovė, tikėjimas ir netikėjimas visada būna vienas arti kito. Štai iš Egipto išvedama tauta. Panašiai kaip Lietuva išėjo iš Sovietų Sąjungos, nepraliejusi nemunų kraujo, taip ir Izraelis be jokio maišto, be jokios karinės operacijos paliko vergovę. Faraonas su visa savo galybe nesugebėjo sustabdyti tautos, kaip ir sovietų lyderiai negalėjo užgniaužti Lietuvos siekių. Ir vienu, ir kitu atveju sakome – stebuklas! Bet matome, kad po tokių stebuklų įvyksta atvirkštinės reakcijos. Mozei kalbantis su Dievu, tauta pasigamina aukso veršiuką ir jį ima garbinti, panašiai kaip ir Lietuvoje kartais imama ilgėtis sovietų vergovės laikų atributų. Faraonas nubudęs tarsi iš sapno šoko ant arklių ir puolė vytis dykuma keliaujantį Izraelį, kaip ir dabar pasitaiko Lietuvos atžvilgiu – norima pasivyti laisvės keliu einančią lietuvių tautą, visokiais būdais trukdant, skleidžiant melą per populiariąsias medijas, varžant ekonomiką. Atrodo, viskas taip arti, ranka apčiuopiami dideli Dievo stebuklai, tačiau likti ištikimiems sunku. Juk štai ir Jėzaus atveju panašiai vyko – žmonės gi girdėjo jį kalbantį, matė jo padarytus stebuklus, tačiau leido, kad jį išjuoktų, nuteistų, nukryžiuotų. Evangelija tai patvirtina: „Nors Jėzus jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, tačiau jie juo netikėjo“ (Jn 12,37).

Galime sakyti, kad šiais laikais tikėti Dievą sunku, nes tikintis žmogus patiria savotišką spaudimą, kitų nesupratimą, savo gyvenimo būdu tampa kitoks, nes gyvenimą stato ant kito pamato. Nepaslaptis, kad bažnytinis gyvenimas dėl demografinių problemų ir žmonių abejingumo patiria „mažosios kaimenės“ būvį. Sakramentai dažnai reikalingi tik kaip gražios apeigos be asmeninio noro susitikti su Jėzumi, o maldos ir sakramentinio gyvenimo apleidimas lemia, kad žmonės kenčia nuo dvasinių ligų – nuovargio, nemigos, depresijos, streso, šeimos santykių atšalimo. Tačiau, kita vertus, ir dabar yra nuoširdžiai ir giliai tikinčių žmonių, kurie taip įsimylėję Jėzų, jog dega vidiniu džiaugsmu ir save visiškai atiduoda Evangelijos skelbimo veiklai. Sutinku žmonių, kurie turi milžinišką apetitą daugiau sužinoti apie Dievą, skaito religines knygas, atlieka rekolekcijas, daro geruosius darbus, visais įmanomais būdais nori gyventi autentišką krikščionio gyvenimą. Kartais pasitaiko pagunda idealizuoti, pavyzdžiui, tarpukario laikotarpį, kai bažnyčios buvo pilnos žmonių, kai gyvavo religinės organizacijos ir visiems viskas buvo įdomu, kai žmonės dainavo ir klestėjo tautiniai papročiai. Bet, kita vertus, po šio, atrodytų, tokio šviesaus laikotarpio prasiveržė neregėto žiaurumo laikas – karas, tremtys, partizanų ir stribų kovos. Ir vėlgi nors dirigavo politiką Maskva ar Berlynas, bet vieni su kitais kovojo vietiniai. Turime suprasti, kad blogis yra sąmoninga galia, kuri nuolatos trokšta sugriauti Kūrėjo meilės planą. Blogis niekada nepaliks mūsų ramybėje, kol būsime šioje žemėje.

 Buvimas dykumoje – kertinis tikėjimo momentas kelionėje į pažado žemę – išganymą. Dievo išrinktoji tauta keliavo 40 metų (galima buvo nueiti per 3 savaites) gal ir dėl to, kad Egipte gimusieji į pažado žemę neatsineštų senų nuodėmių (nuodėmės bacilų). Pagaliau dykuma Šv. Rašte turi ypatingą reikšmę. Jėzus antai pasitraukė į dykumą ir išbuvo joje 40 dienų. Elijas, vykdamas į Horebo kalną, išbuvo dykumoje 40 dienų. Skaičius 40 reiškė ilgą laiką žmogaus gyvenime, net ir vienos kartos gyvenimą. Į kokią dykumą šiandien gali pasinerti žmogus? Gal ji ir yra visas mūsų gyvenimas ir jo prasmė?

 Turiu draugą, kuris atsivertė sulaukęs 40 metų, tai jis dar prideda prie šio skaičiaus ir savo gyvenimo kelionę, ir savo gyvenimo dykumą ieškant Dievo. Skaičius 40 Senajame Testamente paprastai žymi vienos kartos metus. Kas 40 metų keičiasi žmonių karta. Šis skaičius tikrai dažnai minimas Biblijoje, ir ne tik 40 metų, bet ir 40 dienų. Pavyzdžiui, Tvanas tęsėsi 40 dienų (Pr 7,17). Iš viso Biblijoje galima paskaičiuoti apie 30 atvejų, kur skaičius 40 yra minimas kaip reikšmingas dalykas. Bet manyčiau, kad pats reikšmingiausias sutapimas tas, jog moteris 40 savaičių laukiasi kūdikio. Taigi skaičius 40 reiškia „tiek, kiek reikia“, kad jau gimtum, pradėtum kitokią egzistenciją. Izraelis dykumoje buvo tiek, kiek reikia, kad sugebėtų atsisakyti vergovės įpročių, priimti Dievo teisyną ir apsivalęs įžengti į Pažado žemę. Kartos pasikeitimas taip pat labai svarbus. Sakoma, jog žmonės, kurie gyveno vergovėje, negali iki galo ir sveikai suprasti laisvės. Tik laisvėje gimę ir brendę gali iki galo naudotis laisve, kitaip suprasti jos vertę. Vergovė žmogaus mąstysenoje palieka neišdildomus pėdsakus, sužeidimą, kuris laisvėje toliau pasilieka ir gali pasireikšti arba kaip troškimas grįžti atgal, arba kaip laisvės naudojimas be jokios atsakomybės. Mūsų šalyje matome, kad užtenka surengti skambesnę reklaminę kampaniją, išleisti spalvingesnį plakatą, be jokių skrupulų meluoti kitiems į akis – ir štai tauta renka „lyderį“, pagal kurio pažadą greitai turėtume vidury dykumos gyventi kaip Pažado žemėje. Tai miražų meistrų kalbos, kuriomis jie manipuliuoja kitais.

Izraelis dykumoje gauna visą teisyną. Tai labai svarbi sąlyga, nes būtent teisynas formuoja tautos gyvenseną, jos giluminę savivokos giją. Dykuma išgrynina, parodo, kad tauta priklauso ne nuo žemės, ne nuo viešpataujančio monarcho, bet nuo Dievo. Tautos tapatybė formuojama ne su teritorija, ne su valdančiuoju autoritetu, bet kelionėje, santykyje su gyvuoju Dievu. Vėlgi žiūrėdami į Lietuvos istoriją galime pamatyti, kad, pavyzdžiui, Lietuvos tremtiniai ar emigrantai, atskirti nuo tėvų žemės ir iš tolo ilgėdamiesi Tėvynės, stipriau išgyvena lietuviškumo vertę, geriau pažįsta ir labiau vertina lietuvių etninės kultūros turtus. Taigi dykuma nėra blogis, tai veikiau sąlyga apsivalyti ir suprasti save.

 Kiekviename žmoguje gyvena nuodėmė ir kiekvienas žmogus gyvena joje. Jos sąvoka laikui bėgant keitėsi, nors esmė liko ta pati. Nuodėmės samprata nepaprastai taikliai išreikšta Pradžios knygoje, kuri yra tarsi įvadas į visą Šventąjį Raštą. Pasakojimas apie Adomą ir Ievą, jų gundymą, nusidėjimą ir jo padarinius – tai nuostabus nuodėmės apibūdinimo deimančiukas. Ar kartais nenusidedame, nes nežinome, kad nusidedame, nenusidedame, nes mums nebuvo paaiškinta? Ar kunigai neprivalo imtis dėl to atsakomybės, užsikrauti ant savo pečių neapšviestų žmonių nuodėmių? Gal žmogui lengviau, kai nežino, kad tai, ką daro, yra nuodėmė?

 Dėl nežinojimo tai leiskite pacituoti Katekizmą, kuriame labai aiškiai sakoma: „Nežinojimas ne dėl savo kaltės, jeigu ir nepanaikina visos atsakomybės už sunkų nusikaltimą, tai bent ją sumažina. Bet niekas nepasiteisins, jog nežino dorinių principų, kurie yra įrašyti kiekvieno žmogaus sąžinėje.“ Labai aiškiai viskas pasakyta. Nežinojimas lengvina kaltę, tačiau viena aišku, kad žmogus per prigimtinį dorovinį įstatymą, įrašytą viduje, jaučia, kad elgiasi gerai arba blogai. Mes kiekvienas savo viduje turime gilų troškimą gyventi šventai, ir tai yra laimės sąlyga, jei žmogus gyvena neapgaudinėdamas pats savęs.

Dėl kunigų atsakomybės tai man darosi baisu, nes iš tiesų atsakomybė didelė, darbo laukai begaliniai, o jėgos ribotos. Bet reik atsiminti, kad vienas lauke ne karys, kunigiškoji pasiuntinybė mokyti ir šventinti dalijama ir šeimos tėvams. Tai tėvas ir motina yra pirmieji kunigai, kurie „namų bažnyčioje“ kalba apie Dievą ir moko vaiką melstis, ugdo dorovinius principus. Tėvų didžioji pareiga įdiegti vaiko širdyje gėrio sėklą, perspėti dėl blogio. To nepadarys nei tikybos mokytojai, nei animaciniai filmukai.

Nežinoti, kad darai nuodėmę, gali būti labai pavojinga. Pavyzdžiui, žmogus nežino, kad ėjimas pas būrėją yra sunki nuodėmė, ir vis užsuka sužinoti ateities, pasitikrinti sėkmės. Vėliau atsiranda visokių pašalinių reiškinių – priklausomybė nuo būrimo, manipuliavimas žmogaus gyvenimu arba netgi piktosios dvasios varginimai. Kaltės tarsi čia ir nėra, nes žmogus nežinojo, bet pasekmės sunkios. Ir daugeliu kitų atvejų nežinojimas gali turėti sunkių padarinių. Todėl labai naudinga mums paskaityti sąžinės sąskaitos klausimus, kuriuos randame maldaknygėje arba tiesiog internete.

 Prieš 130 metų kun. S. Norkus anketoje vysk. Antanui Baranauskui taip įvardino Punsko parapijiečių nuodėmes: „V. Nedorybės, vyraujančios šioje parapijoje, maždaug tokios: 1) melavimas – visuotinė yda, kuri beveik nelaikoma nuodėme; 2) prietarai ir užkalbėjimai daugiausia paplitę tarp moterų; 3) nenoras klausyti Dievo Žodžio ||[97]yra vyriškosios lyties jaunimo yda, dėl ko: a) pasileidimas tarp jų pasislinkęs iki gyvuliškumo; b) girtuokliavi­mas, susijęs su peštynėmis; c) nepagarba tėvams net iki kraujo juos sumušant; d) krikščioniškų pareigų apleidimas, ypač išpažinties ir šv. Komunijos lankymo. Pas­kutinioji yda slegia ir senius, kurių dauguma šventą išpažintį vos kartą metuose apie Velykas kaip baudžiavą atlieka; 4) šlėktai, vadinančiai save aristokratija, inteligentija, gresia bedievystė, susijusi su Dievo ir Bažnyčios įsakymų niekinimu, kadangi pažeisti šeštą įsakymą, šventą dieną praleisti šventųjų Mišių klausymą be jokios priežasties, laužyti pasninkus etc. patys netgi nuodėme nelaiko. Šventosios išpažinties dauguma jų visai nevaikšto, o kurie atlieka ją kartą metuose arba kartą per dvejus ar trejus metus, tai su tokiu abejingumu ir panieka, kad drąsiai galima tarti, jog ateina ne atsiprašyti, bet pasityčioti iš Pono Dievo ir papiktinti mažutėlių.“

Ką galite pasakyti apie mūsų dienų žmonių nedorybes? Ar Jums, nuodėmklausiui, nesitaiko ir tokių išpažinčių: „Nieko neužmušiau, neapvogiau, nemelavau, į bažnyčią (retkarčiais) vaikščiojau. Daugiau nuodėmių neprisimenu…“?

 Štai kunigo Norkaus įžvalgos išsklaido iliuzijas, kad seniau buvo visi labai geri, o dabar blogi. Visais laikais visokių žmonių pasitaiko. Kunigas Norkus nemažai metų dirbo šioje parapijoje, gerai pažinojo žmonių bėdas ir džiaugsmus, buvo neeilinių gebėjimų žmogus, puikus organizatorius, visuomenininkas, publicistas ir nepaprastai darbštus kunigas. Ar anų laikų blogybės, ar šių laikų blogybės – labai didelio skirtumo nėra, nes blogis yra neoriginalus, nuodėmės kartojasi. Blogis žmogui prisistato kaip tam tikras gėris, prisidengęs jo kauke, nes velnias yra puolęs angelas, todėl jis moka pamėgdžioti gėrį. O su gėriu yra kitaip. Kiek daug labai skirtingų gerų meilės darbų galima padaryti… Mat gėris iš tiesų turi daugybę veidų, gausybę vardų, skirtingų išraiškų.

Išpažintyje, kaip ir kituose sakramentuose, esti didelis pavojus atlikti tik apeigą, be noro atsiverti Jėzaus asmeniui. Kiekvienas sakramentas yra susitikimas su Jėzumi, tai gyvo santykio su Prisikėlusiuoju išgyvenimas. Galbūt ne visada mes jaučiame tą antgamtinę malonę, kad Jėzus yra arti, tačiau tikėjimas remiasi ne jausmu, o paties Jėzaus pažadu, kuris padaro sakramentus veiksmingus. Nepaslaptis, kad dažnai pasitaiko žmonių, turinčių vartotojo norų, kuriems sakramento reikia, nes nori kažkuo užpildyti šventę, bet ne sielą. Man pačios gražiausios tos išpažintys, kuriose jaučiamas nuoširdumas, atsivertimas, dvasinis gyvenimas, atvirumas ir išsilaisvinimas. Būna, kad ne tik atgailautojas verkia, bet ir kunigas verkia iš laimės, kad žmogus atrado Dievą kaip Gailestingąjį Tėvą, kuris visą laiką jo laukė, besąlygiškai jį myli ir gydo. Labai prasminga, kai atgailautojui atliekant išpažintį atrodo, kad jis kalbasi su Jėzumi asmeniškai, tačiau neatmeta kunigo tarnystės, kuri laiduoja asmeninį Dievo artumą, Jo atleidimą, sakramento bažnytinį tikrumą. Man pačiam sunku būtų tikėti Jėzų be Bažnyčios ir atvirkščiai – Bažnyčią be Jėzaus.

Eidamas išpažinties aš vis prisimenu Jėzaus žodžius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11,28). Tai Jėzaus kvietimas mums, kurie vargstame su savo vidiniais sunkumais ir esame nuodėmės prislėgti. Jėzus žada atgaivinti, taigi padėti iš naujo gyventi, mylėti, tikėti.

Išpažintis yra svarbus žingsnis atsisakyti to, kas mums trukdo, ir vėl iš naujo gyventi atnaujintą gyvenimą Kristuje. Kartais žmogus nejaučia, kad padarė daug ir sunkių nuodėmių, ir mano, kad užtenka išpažinties eiti tik kartą per metus. Tačiau labai patartina dažna išpažintis, nes ji reikalinga nuvalyti sąžinės dulkes, kad mūsų vidinis džiaugsmas ir jautrumas gėriui nebūtų slopinamas.

 Ačiū už pokalbį.

Sigitas Birgelis, punskas.pl