Represijos vietoj laurų (2 d.). Vaikams gėdos nepadarysiu!

(2 dalis. Pradžia čia)

 Tęsiame pasakojimą apie Lenkijos komunistinės valdžios ir saugumo represijas, nukreiptas prieš pirmąjį Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos pirmininką Juozą Maksimavičių iš Ožkinių kaimo.

Pasak Juozo Maksimavičiaus žmonos Anelės, tuoj po I LVKD suvažiavimo komunistinė valdžia ir saugumas stengėsi su Juozu kalbėtis „gražiuoju“. Jie norėjo priversti jį bendradarbiauti. Žinia, reikalai būsią geresni, jei lietuvius į komunizmo rytojų ves visuomenėje autoritetą turintis žmogus. Maksimavičius nesutiko. Maksimavičių namuose prasidėjo kratos, pasigirdo grasinimai ir bauginimai. Maksimavičius pareidavo namo užpultas ir sumuštas.

Prieš LVKD centro valdybos narius valdžia ėmėsi kompromituojančių priemonių: spaudoje pasirodė šmeižikiški straipsniai, grasinta išsiųsti juos į SSRS. Neabejotina, kad buvo sekamas kiekvienas pirmininko žingsnis. Galop J. Maksimavičius buvo areštuotas. Apie tai Anelė Maksimavičienė pasakojo: „Po kurio laiko, kai vyrą turėjo paleisti, aš nuvykau į Suvalkus. Iš pradžių jo neatpažinau, taip buvo iškankintas. Aš paklausiau kažko, bet jis nesugebėjo žodžio ištarti, tik ranka parodė: „Tylėk“. Paskutinis traukinys į Trakiškes buvo išėjęs. Ėjome bėgiais namo. Maždaug po pusės valandos, kai buvome keletą kilometrų už Suvalkų, Juozas stabtelėjo.

– Anele, ką man daryti? – paklausė.

– Daryk taip, kad išliktum gyvas.

– O ne, – po pertraukos atsakė Juozas. – Gėdos vaikams nepadarysiu!“[1]

Atsispirti prieš komunistinę sistemą buvo neįmanoma, dirbti su komunistais reiškė kolaboravimą ir išdavystę. Gėda būtų ir prieš vaikus, ir prieš ateinančias kartas. Beliko vienintelė išeitis – at­si­sta­ty­din­ti.

Juozas Vaina rašė: „1958 m. Varšuvos LJDP centro komiteto sekretorius sušaukė tautinių mažumų visuomeninių kultūros draugijų pirmininkus. Tame susirinkime nedalyvavusiam netinka jį aptardinėti. Žinia tik, kad Maksimavičius grįžęs antryt išsiuntė keturis atsistatydinimo raštus: Balstogės vaivadai ir partijos sekretoriui bei Varšuvos LJDP Centro komitetui ir Vidaus reikalų ministerijai, kuriai priklausė tautinių mažumų draugijų globa ir priežiūra. Aš tada ėjau Lietuvių kultūros namų vedėjo ir mokyklos vicedirektoriaus pareigas, ir dar pavadavau LVKD pirmininką, taigi ir man susirinko nemažas darbo krūvis. Išsiuntinėjau valdybos nariams pranešimus, kad susirinkę išsirinktų kitą pirmininką, ir aišku, apie tai pranešiau aukštesniems vaidmenims.“[2]

Atrodo, kad J. Maksimavičiaus žingsnis buvo saugumui ir partinei valdžiai staigmena. Jie dar tikėjosi kaip nors susidorosią su „užsispyrėliu“.

„Tuojau iš Varšuvos atskubėjo LJDP CK sekretorius A. Sław prašyti Juozo, kad atšauktų savo sprendimą. Ožkiniuose jau aušo ir vyturiai čyreno, kai nieko nepešęs, sekretorius išvažiavo. Juozas, laikydamasis žemės ūkio, jautėsi nepriklausomas.“[3]

Pasak Algirdo Nevulio, iš Varšuvos grįžęs J. Maksimavičius raštu atsistatydino iš pirmininko pareigų. Jo vieton, neatsiklausus kitų valdybos narių nuomonės, paskirtas J. Savickas, Paliūnuose gyvenęs felčeris. Jis neturėjo esminės įtakos draugijos veikloje. Prezidiumo nariai ir toliau palaikydavo ryšius laiškais su Vakarų ir Lietuvos lietuviais. Iš Lietuvos gaudavo knygų, kurias išdalydavo bibliotekoms, o iš Vakarų (BALFO) retkarčiais ateidavo siuntiniai su drabužiais ir avalyne, todėl buvo galima sušelpti menkiau pasiturinčius kaimų gyventojus. Ryšių su Vakaruose gyvenančiais lietuviais palaikymas, tegu ir laiškais, buvo tuomet valdžios laikomas viena didžiausių nuodėmių. Draugijos prezidiumą, aktyvą pradėta kaltinti nacionalizmu, o patį Punską imta vadinti reakcionierių lizdu. Lenkijos valdžios atstovams tokiame vajuje, atrodo, talkino ir vadinamieji Tarybų Lietuvos pareigūnai. Politiniai ir administraciniai organai negalėjo leisti „išsprukti“ draugijai iš jų kontrolės. Draugija negalėjo veikti ne tik prieš LJDP politiką, bet ir be jos pritarimo. Žūtbūt reikėjo ieškoti išeities. Ji rasta.

J. Maksimavičiaus vie­tą už­ėmė par­ti­jos narys Juo­zas Sa­vic­kas. Jis, beje, nei lietuvių visuomenėje, nei tarp partinio aktyvo neturėjo autoriteto.

Padėčiai „taisyti“ nuspręsta surengti II LVKD suvažiavimą. Šį kartą partija pasirūpino, kad į jį būtų išrinkti „tinkami“ kandidatai. Buvo suorganizuoti keli susitikimai su lietuviais, LJDP nariais. Viskas sustyguota puikiai.

II suvažiavimas įvyko 1959 m. spalio 25 d. Pagal partijos parengtą scenarijų Draugijos pirmininku išrinktas Algirdas Skripka.

Suvažiavimo priimtame politizuotame nutarime, tarp kitko, konstatuota, kad:

– CV turi sutelkti kuo didesnes lietuvių gretas visuomeniniam ir politiniam gyvenimui;

– remti kolektyvizaciją;

– nesilaikyti nuošalyje nuo partinės ir administracinės valdžios;

– kovoti su nacionalizmu ir separatizmu (kas tuomet valdžios akimis buvo svarbiausia);

– LVKD yra viena lenkiškų organizacijų, kuri remia partijos liniją, kuriant socializmą šalyje.

Po suvažiavimo LVKD būstinė perkeliama iš Punsko į Seinus, kad partijos aktyvas ir saugumas galėtų izoliuoti Punsko „nacionalistus“ nuo „pažangaus“ ir „sveiko“ Lenkijos lietuvių branduolio. Tuoj po suvažiavimo Lenkijos vidaus reikalų ministerija skyrė lėšų Draugijos centro valdybai išlaikyti: būstinės biurui ir keturiems etatiniams darbuotojams – pirmininkui, sekretoriui, buhalteriui ir instruktoriui. Į LVKD CV sudėtį įėjo 7 Lenkijos jungtinės darbininkų partijos nariai, 2 Jungtinės valstiečių grupuotės nariai ir 10 nepartinių. Iš 19 CV narių tik du buvo iš Punsko krašto: Vaitakiemio kaimo mokytoja ir ūkininkas, kurių įtaka Draugijos veiklai buvusi minimali.

Vitalija Stravinskienė pateikia šias žinias: „Lietuvos ypatingajame archyve yra išlikusi draugijos vadovybės politinių pažiūrų charakteristika: pirmininkas A. Skripka ideologiniu atžvilgiu pažangus, jo pavaduotojas Antanas Čaplinskas turįs šiek tiek nacionalistinių nuotaikų, sekretorius J. Kmieliauskas – visiškai palankus, patikimas. Tai rodo, kad draugijos vadovais paskirti lenkų kompartijai priimtini asmenys. Naujoji valdyba pagal partijos nurodymus daugiau dėmesio skyrė SSRS ir LSSR „pasiekimų“ propagavimui.“[4]

„Aušros“ pirmajame numeryje visiškai naujai perrašoma Draugijos steigimo istorija: „Beveik trys metai prabėgo, kai susikūrė Lietuvių Visuomeninė Kultūros Draugija. Mokyklos lietuvių dėstomąja kalba ir saviveiklos rateliai Seinų ir Suvalkų apskrityse veikė jau nuo seniau ir kaskart didėjo. Stebėdami šią veiklą, lietuviai inteligentai ir ūkininkai kreipėsi į Lenkijos Jungtinę Darbininkų Partiją ir valdžią, kad leistų suorganizuoti Lietuvių Visuomeninę Kultūros Draugiją, kuri turėtų tikslą: 1. Suaktyvinti lietuvių tautybės gyventojus bendraliaudinei socializmo statybai Lenkijoje, 2. Populiarinti bendras lietuvių-lenkų darbo masių kovas, 3. Skleisti visapusiškai objektyvias žinias apie TSRS, o ypač apie Tarybų Lietuvą, apie tarybinės liaudies gyvenimą, darbą ir nepalenkiamą kovą už taiką ir draugystę tarp tautų, 4. Stiprinti broliško bendro gyvenimo ryšius tarp lietuvių ir lenkų tautybės dirbančiųjų, 5. Supažindinti lietuvių visuomenę su pažangiąja lenkų tautos kultūra ir lenkų visuomenę – su pažangiąja lietuvių tautos kultūra, 6. Ugdyti lietuvių kultūrą, tautinę savo forma ir socialistinę turiniu, 7. Organizuoti ir remti lietuvių meninę ir mokslinę veiklą, 8. Puoselėti lietuvių tautosaką, 9. Globoti lietuvių mokyklas, kultūros namus, lietuvių kalbos kursus, skaityklas, bibliotekas, meno saviveiklą, klubus ir pan., 10. Globoti lietuvių kultūros paminklus.

Partija ir valdžia ne tik leido suorganizuoti Draugiją, bet ir visapusiškai jai padėjo bei rėmė. Todėl 1956 m. buvo sušauktas Organizacinis Komitetas, kurio tikslas buvo surengti pirmąjį Lietuvių Visuomeninės Kultūros Draugijos suvažiavimą. Komiteto surengtas pirmasis LVKD suvažiavimas įvyko 1957 m. ir išrinko aukščiausią Draugijos organą – Centro Valdybą, su būstine Punske. Buvusi Centro Valdyba daug nuveikė švietimo ir kultūros srityse. Tačiau kai kurie Centro Valdybos nariai nesugebėjo užmegzti ryšį su vietiniais lietuviais ir dėl to antrame LVKD suvažiavime Seinuose 1959 m. spalio mėn. 25 d. buvo išrinkta nauja Centro Valdyba, o jos būstinę perkėlė iš Punsko į Seinų miestą. Dabartinė Centro Valdyba yra šios sudėties: pirmininkas – A. Skripka, pavaduotojas – A. Ceplinskas, sekretorius – J. Kmieliauskas, iždininkas – A. Jančė ir 15 valdybos narių. Revizijos komisiją sudaro 5 asmenys.“[5]

I ir II LVKD suvažiavimų nutarimai skyrėsi kaip žemė ir dangus. Vitalija Stravinskienė rašo: „Draugijos suvažiavime priimtuose nutarimuose kaip svarbiausias jos veiklos uždavinys įvardyta kova su nacionalizmu ir lietuvių separatizmu, nenukrypstant nuo partijos nubrėžtos linijos įsijungti į socializmo kūrimą.“[6]

Po II suvažiavimo Draugijai oficialiai buvo keliami tokie tikslai: 1. Suaktyvinti lietuvių tautybės gyventojus bendraliaudinei socializmo statybai Lenkijoje įgyvendinti; 2. Populiarinti bendrą lietuvių-lenkų darbo masių kovą; 3. Skleisti visapusiškai objektyvias žinias apie TSRS, ypač Tarybų Lietuvą, apie tarybinės liaudies gyvenimą, darbą ir nepalenkiamą kovą už taiką ir draugystę tarp tautų; stiprinti broliškus ryšius tarp lietuvių ir lenkų dirbančiųjų; 4. Supažindinti lietuvių visuomenę su pažangia lenkų tautos kultūra ir lenkų visuomenę su pažangia lietuvių tautos kultūra; 5. Ugdyti lietuvių kultūrą – tautinę savo forma ir socialistinę turiniu; organizuoti ir remti lietuvių meninę ir mokslinę veiklą; 6. Puoselėti lietuvių tautosaką, globoti lietuvių mokyklas, kultūros namus, skaityklas, bibliotekas, klubus, organizuoti lietuvių kalbos kursus, meno saviveiklą ir kt.[7]

Draugijos valdyba ir jos pirmininkas Juozas Maksimavičius iš dalies jautėsi esą išduoti. Pamatę, kad Draugija, dėl kurios tiek daug vilčių dėjo, tapo komunistinės ideologijos įrankiu, ragino žmones nestoti į tokią organizaciją.

Partijos vadovybė stiprino Draugijos kontrolę. Lenkijos jungtinės darbininkų partijos (LJDP) nurodymu, visi partijos lietuviai nariai turėjo tapti Draugijos nariais. Su jais lenkų partinis aktyvas Seinuose rengė susitikimus. Vietinė valdžia, norėdama padidinti partijos įtaką, nurodė Seinuose įkurti LVKD ratelį. Jo nariais tapo ir partijos Seinų komiteto lenkų aktyvas. Nuspręsta valdybos būstinę perkelti iš Punsko į Seinus, arčiau vietinės lenkų partinės vadovybės, o toliau nuo lietuvių „nacionalistų“.

Draugijos reikšmę lietuvių visuomenėje vėlesniais metais aptaria Vitalija Stravinskienė: „Tačiau tolesnė draugijos veikla parodė, kad bendruomenės gyvenime ji nuveikė nemažai pozityvaus. Taigi akivaizdu, kad draugija turėjo būti LJDP įrankis stiprinant jos įtaką lietuvių bendruomenėje. Tačiau draugijos suvažiavimo nutarimų vienareikšmiškai vertinti negalima. Be privalomų, ideologiniais štampais grįstų šūkių, buvo keliami ir praktiškai sprendžiami lietuviško švietimo, saviveiklos, leidinio gimtąja kalba klausimai. Draugijoje buvo žmonių, kuriems rūpėjo bendruomenės ateitis, lietuvybės išsaugojimas. Jų poziciją ir veiklos taktiką trumpai galima apibūdinti taip: prisidengiant partiniais šūkiais rūpintis bendruomenės gyvenimui svarbiais klausimais.“[8]

LVKD – LLD pirmininkai:

1. Juozas Maksimavičius –                1957-03-31 – 1958 m. pavasaris
2. Juozas Savickas –                         1958 m. pavasaris – 1959-10-25
3. Algirdas Skripka –                          1959-10-25 – 1972-01-09
4. Juozas Sigitas Paransevičius –        1972-01-09 – 1981-02-08
5. Romas Vitkauskas           –             1981-02-08 – 1985-08-25
6. Juozas Bliūdžius              –             1985-08-25 – 1988-05-29
7. Juozas Sigitas Paransevičius –        1988-05-29 – 1990-11-24
8. Eugenijus Petruškevičius  –             1990-11-24 – 1995-12-02
9. Petras Maksimavičius        –            1995-12-02 – 1999-11-24

10. Algirdas Vaicekauskas      –            nuo 1999 m. – iki dabar

(Pabaiga)

Sigitas Birgelis, punskas.pl

[1] Anelės Maksimavičienės pasakojimas. 2016 m.