Tęsiame pasakojimą apie Punsko parapijos kleboną Juozą Švedą, kurio šiais metais minime 140-ąsias gimimo metines.
Punsko klebonas pradėjo įtikinėti žmones, kad bažnyčiai naujų vargonų reikia. Deja, jiems nupirkti reikėjo labai daug pinigų. Daugelis parapijiečių pritarė J. Švedo planams. Dvasininkas, sužinojęs, kiek vargonai kainuos, nustatė, kiek reikia sumokėti nuo vieno parapijos margo. Beje, to neužteko. Pradėjo kiekvieną šventadienį bažnyčioj šiam tikslui rinkti pinigus. Kai paaiškėjo, kad žmonės pinigų neturi, paskelbė, kad jie gali atnešti ir materialinę auką, paaukoti, kas ką gali. Nesvarbu, ar tai bus brangus daiktas, ar ne. Moterys sunešė staltiesių, rankšluosčių, mezginių, pirštinių ir kitų daiktų, vienas ūkininkas paaukojo aviną. Tai buvo didžiausia auka.
K. Cibulskas prisimena: „Kai žmonės aukas jau nustojo nešti, klebonas pasikvietė loterijos komisiją, suskaičiavo visus suneštus daiktus, paskui pridarė tiek pat bilietų, užrašė daiktų pavadinimus, susuko bilietus į tūteles, užklijavo ir supylė į krepšelį. Bilieto kaina buvo pusė zloto, vadinasi, tuščio bilieto nebuvo nė vieno. Kai jau viskas buvo sutvarkyta, tai vieną sekmadienį po pamaldų žmogus, kuris buvo paskirtas bilietus pardavinėti, atsinešė staliuką, pasistatė aikštėje netoli šventoriaus ir pradėjo pardavinėti. Pirmą bilietą nusipirko pats klebonas Švedas. Paėmęs išvyniojo ir rado parašyta – „10 grafkių“. Imdamas tas „grafkes“ pats juokėsi ir visi žmonės juokėsi. Smulkius loterijos daiktus atiduodavo vietoj, prie staliuko, o vertingi buvo pas kleboną. Laimėjus didesnį daiktą, pardavėjas ant bilieto paliudija, ir žmogus eina pas kleboną jo atsiimti. Kas nori lošti, sumoka pusė zloto ir tada gali pats traukti bilietą iš to krepšelio.“
Vieni lošė, kiti stebėjo, kas ką ištrauks. Kai vienas jaunuolis ištraukė žinduką, visi prapliupo juokais. Petras Svetlauskas iš Trakiškių atsivedė 10 metų dukrelę, kuri ištraukė aviną. Ir vėl visiems buvo linksma.
Loterija veikė kiekvieną sekmadienį, kol neliko bilietų. Dėl to klebonui pavyko savo tikslą pasiekti ir maždaug po dvejų metų, 1927-aisiais, parapijiečiai išgirdo naujus vargonus. Juos derino žymus Lietuvos kompozitorius Juozas Naujalis.
Punsko bažnyčios varpai
Punsko bažnyčia, praradusi varpus per Pirmąjį pasaulinį karą, neturėjo jų iki 1928 m., kol kun. J. Švedo pastangomis nupirkti nauji. Parapijoje buvę 15 000 margų žemės, o varpai kainavę 15 000 zl. Taigi ūkininkas turėjęs aukoti po 1 zlotą nuo margo. Kai kurie parapijiečiai pavasarį sumokėjo abi dalis. Tiems, kam reikėjo mokėti rudenį, buvę sunku. Rugių, pavasarį kainavusių 30 zl už karčių, rudenį net už 10 zl nepirkta. Sekmadienį kunigas Švedas, pasidėjęs šventoriuje stalelį, parapijiečių gražiai prašė, kad šie neitų į smuklę, negertų degtinės, o pinigus aukotų bažnyčios varpams. Kunigas pasidarė nervingas, vaikščiojo po kaimus, prašė aukų. Nepaisant visų sunkumų, nepasiturintiems žmonėms įsipareigojimus dovanojo.
Teritoriniai pokyčiai
Kun. J. Švedo laikais keitėsi Punsko parapijos ribos. 1926 m. Budzisko gyventojai prašėsi priimami į Punsko parapiją, nes, kaip rašė vyskupui, jie siena atskirti nuo parapijos Liubave. Naujas Lomžos vyskupas Stanislovas Kostka Lukovskis (Stanisław Kostka Łukowski) prašymą patenkino. Ne tik kaimai, bet ir atskiros šeimos pareikšdavo norą priklausyti vienai ar kitai parapijai. Taip atsitiko su kai kuriomis Damnioko kaimo šeimomis. Dešimt šio kaimo ūkininkų vyskupo prašė priskirti juos Punsko parapijai. Peticiją pasirašė: A. Švedas, J. Vasiliauskas, A. Stepanavičius, K. Jonuška, A. Pauliukonis, J. Ambrazevičius, P. Kasickas, A. Jonuška, J. Štuka ir V. Vasiliauskas. Vyskupas Punsko klebonui J. Švedui rašė, kad nuo 1927 m. liepos 1 d. išvardytos ūkininkų šeimos yra jo parapijiečiai. Po dvejų metų nuo Punsko parapijos atskirtas dar vienas kaimas – Seivai. Šio kaimo gyventojai, įsikūrę arčiau Smalėnų bažnyčios, pasiprašė priskiriami Smalėnų parapijai. 1908–1928 m. būta didžiausių teritorinių pakeitimų visoje Punsko parapijos istorijoje. Iš anksčiau jai priklausiusių 89 kaimų beliko 39.
Pamaldų tvarka. Nesutarimai
Iki 1932 m. kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį Punsko bažnyčioje vykdavę mėnesiniai atlaidai. Toli gražu ne kiekviena parapija tokius atlaidus turėjo. Turbūt šias teises išsirūpino 12 parapijų dekanas kun. Motiejus Simonaitis. Sekmadieniais Suma buvo atnašaujama 11 val. Po rožančiaus aplink bažnyčią eidavo iškilminga procesija su altorėliais ir vėliavomis. Po procesijos buvo šv. Mišios, o po jų – pamokslas. Kai 1932 m. lenkai gavo savo pamaldas, mėnesiniai atlaidai panaikinti, o šv. Mišių tvarka buvusi tokia: prieš Sumą lietuviškas pamokslas, vėliau procesija aplink bažnyčią, po jos bendros lenkams ir lietuviams lotyniškos pamaldos, po jų – lenkiškas pamokslas, lenkiški giedojimai ir mišparai.
Kun. J. Švedui klebonaujant per Velykas žmonės į Punską atvykdavo neretai iš vakaro. Šeimininkės iš namų pasiimdavo valgio sau ir elgetoms. Elgetų Punske, kaip ir kitose parapijose, būta daug. Jie apsėsdavę bobinčių dviem eilėm, kad sunku būdavę praeiti. Tais laikais žmonės buvo labai religingi. Per adventą ar gavėnią jie namuose giedodavo religines giesmes, Graudžius verksmus. Gegužės mėnesį ateidavo į namus, kur buvo įrengtas Marijos garbei altorėlis, ir giedodavo Švč. Mergelės Marijos litaniją. Birželį giedodavo Švč. Jėzaus Širdies litaniją, o spalį kiekvienas savo namuose kalbėdavo rožančių. Per Kryžiavas dienas parapijiečiai rinkdavosi prie kryžių ir giedodavo Visų šventųjų litaniją.
Kaip minėjau, 1932 m. lenkai gavo savo pamaldas. Punsko parapijoje tuomet kilo nesusipratimų tautiniu pagrindu. Antai lenkai panoro nešti procesijoje lietuviškus altorėlius ir vėliavas su lietuviškais užrašais. Dėl paprastų altorėlių lietuviai nesiderėjo, bet dėl gražesnių, papuoštų tautinėm spalvom stojo piestu. Nepadėjo kunigo aiškinimai, kad lietuviams garbė, jei lenkai neša jų altorėlius. Į kivirčą įsimaišė ir lenkų policija. Kun. J. Švedas, matydamas, kad reikalai blogi, per šv. Pranciškaus atlaidus (rugsėjo 17 d.) pabėgo į Lietuvą. Punske jis išbuvo iki 1936-ųjų. Palikęs Punską, kur klebonavo 14 metų, apsigyveno Kaune.
Mirė Kaune apie 1973 m.
(Pabaiga)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
