(Tęsinys)
Tęsiame kelionę į Bambininkų piliakalnį, apie kurį savo mintimis ir apmąstymais prieš kelias savaites su mūsų portalo skaitytojais pasidalijo Burbiškių kaimo gyventojas Gediminas Juozas Nevulis[1].
Iš Krosnos išvykstame 12.30 val. Iki Bambininkų yra maždaug 11 km, kuriuos turėtume įveikti per 17 min. Riedame lėtai labai prastu, duobėtu kaimo vieškeliu. Neseniai lyta, todėl nepaliekame iš paskos dulkių debesio.
Pavažiavus 5 kilometrus, kelias staigiai pasuka į dešinę. Esame Vytautiškės kaime, 3 km į šiaurę nuo Alytaus, prie kelio 130 Kaunas–Prienai–Alytus. Kelių sankryžoje prieš akis išnyra akmeninis kryžius. Sustojame ir apžiūrime. Paminklo lentoje skaitome:
„ČIA, BUVUSIOJE SODYBOJE,
1947 12 23
ŽUVO TAURO APYGARDOS
GELEŽINIO VILKO RINKTINĖS
JUOZO KARAŠAUSKO-LIEPOS
BŪRYS:
JUOZAS NAVICKAS-LIŪTAS
JUOZAS SVINKŪNAS-ŠAMAS OSKARAS ILINGAS-OSKARAS“
1947 metų Kūčių išvakarėse čia stovėjusioje Balio Šetakausko sodyboje apsistojusius Geležinio Vilko rinktinės 44-osios kuopos Juozo Karašausko-Liepos būrio partizanus užpuolė MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko kareiviai ir MGB Marijampolės aps. skyriaus karinė operatyvinė grupė. Kaudamiesi su priešais žuvo 3 partizanai: grandies vadas Juozas Navickas-Liūtas, g. 1927 m., gyv. Varnupių k., Liudvinavo vlsč. (jam 1999 m. pripažintas kario savanorio statusas), Oskaras Ilingas (Ilink)-Oskaras, g. 1922 m. Berlyne (austras, karo belaisvis), Juozas Svinkūnas (Svenkūnas)-Šamas, g. 1921 m., gyv. Dzingiškių k., Gudelių k. (partizanavo nuo 1945 m.). Būrio vadas J. Karašauskas-Liepa buvo suimtas. Žuvusių partizanų kūnai išniekinti Krosnoje, vėliau užkasti už Krosnos miesto kapinių. 1989 m. partizanų palaikai surasti ir palaidoti Marijampolės (Bliūdžiškių) kapinėse. Maždaug tokią informaciją apie šią vietą pateikia Nacionalinė turizmo informacinė sistema[2].
Parymoję akimirką prie kryžiaus, buvusios Balio Šetakausko sodybos vietoje, judame toliau.
„Jūs pasiekėte kelionės tikslą“, – praneša netrukus navigacijos sistemos asistentas. Esame Bambininkuose, Alytaus rajono savivaldybės vakarinėje dalyje, 6 km į šiaurės vakarus nuo Simno. Šiame kaime yra Bambininkų piliakalnis.
Bambininkai pirmąkart minimi 1559 m. G. Valavičiaus LDK girių aprašyme, kuris atliktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto pavedimu.
1915 m. kaime įkurta mokykla. 1923 m. buvo 31 sodyba ir 227 gyventojai, 1959 m. – 154 gyventojai, 2001 m. – 340. Pokario metais kaime ir apylinkėse vyko rezistencinės kovos.
Kaimo centre stovi kelios informacinės lentos, vienoje iš jų puikuojasi rinkimų į Seimą kandidato plakatas. Gyvenvietės puošmena – gėlėmis apsuptas iškilus medinis kryžius, su dviem skulptūromis iš šonų, ant kurio užrašyta: „Su tavim eina tautos gyventi, su tavim, Kristau, ir Lietuva. 1990“.
Vienas įspūdingiausių kaimo pastatų – kepurinis, medinis vėjo malūnas – vienintelis toks visoje Dzūkijoje, pastatytas 1929 m. Audra jį nuniokojo, tačiau 1957 m. buvo atstatytas ir veikė iki 1964 metų.
Jo viduje išlikusi autentiška malimo įranga. Pamatyti jos netenka, nes durys užrakintos metaline spyna.
Malūnas be sparnų, stipriai paveiktas laiko ir aplinkos. Kaimo bendruomenė ketina jį restauruoti, renka lėšas.
Lietuvos malūnai yra ne tik architektūros, bet ir technikos paminklai. Jų būta įvairios paskirties, įvairiausių konstrukcijų, tipų, variantų. Jie pradėjo nykti, kai buvo išrasta garo mašina. XX a. viduryje vėjo malūnus visai išstūmė galingi ir našūs elektriniai malūnai.
XIX a. II pusėje Lietuvoje buvo apie 200 vėjo malūnų. Šiuo metu visoje Lietuvoje valstybė saugo 80 tokių statinių. Kai kurie malūnai paversti kavinėmis, kitų tik sienos stovi, dar kiti – kaip šis, be sparnų.
– Kur yra Bambininkų piliakalnis, – klausiame pirmo sutikto žmogaus.
– Jis ten, už kelių šimtų metrų. Reikia 100 m nuo gyvenvietės centro pasukti į dešinę. Privažiavus tiltą, 50 m nuo mokyklos pastato, bus matyti informacinė lenta.
Piliakalnį surandame be didesnio vargo. Jis yra Bambenos kairiajame krante. Vietos gyventojų jis dar vadinamas Ąžuolų Ragu, arba Dambavaragiu.
Pasak padavimo, ant jo palaidotas paskutinis šios apylinkės Perkūno garbintojas Demburis. Jam dar gyvam esant, čia buvusi iškasta duobė, kurioje jį palaidojo. Čia pasibaigę jo vargai, todėl ir piliakalnį pavadinę Dambavaragiu. Dar pasakojama, kad šį piliakalnį 1812 m. kepurėmis supylę prancūzai. Taip pat spėjama, kad ant piliakalnio buvęs lietuvių aukuras.
Mediniais, nebe pirmos jaunystės laiptais užlipame į piliakalnio viršūnę. Viršuje yra ovali aikštelė, pailga rytų vakarų kryptimi, 17 m ilgio ir 25 m pločio. Aikštelės pakraščius juosia iki 3 m aukščio, 25 m pločio pylimas, kurio išorinis šlaitas iki 5 m aukščio. Pylimas apgadintas, mat karo metais jame buvo iškasti apkasai. Vakarų dalyje stūkso duobė, kurioje auga pavieniai medžiai. Piliakalnio šiaurės ir rytų šlaitai atsiveria į Bambeną, jie statūs, 6–7 m aukščio.
Piliakalnį sūduviai gynybai naudojo nuo I tūkstantmečio pradžios iki XIII a. Šio objekto žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1954 ir 1962 metais atliko Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnio aikštelėje aptiktas 0,3–0,7 m storio kultūrinis sluoksnis, rasta lipdytos ir žiestos keramikos.
Piliakalnio pietvakarinėje papėdėje – apie 2 ha plote – būta senovinės gyvenvietės. Čia irgi rasta lipdytos brūkšniuotosios, grublėtosios ir žiestosios keramikos.
Piliakalnis yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Kultūros paveldo registro duomenimis, Lietuvoje saugomi 754 piliakalniai. Iš viso jų šalyje priskaičiuojama apie 840.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] https://www.punskas.pl/is-praeities/apie-bambininku-piliakaln
[2] https://ntis.lt/
