Šaltinis: etnografo Juozo Vainos garso įrašų išrašai.
Įrašyta: 1972 m. spalio 15 d.
Vieta: Šaltėnų kaimas, Punsko valsčius.
Veikėjai: mokytojas Juozas Vaina, gimęs 1916 m., Petras Aleksa, gimęs 1911 m. ir Monika Miliauskaitė-Jonuškienė, gim. 1920 m.
Spaudai parengė Sigitas Birgelis. Įstrižiniuose skliaustuose pateikiamos J. Vainos pastabos, laužtiniuose – redakcinės S. Birgelio pastabos. Dialogų tekstas išlaikytas toks, koks buvo J. Vainos užrašytas.
Aleksų stubos verandoje.
Petras iš seno švarko kišenės išsitraukia „Sportų“ pakelį ir pakiša svečiui. Degtuku prisidega papirosą.
– Tai ačiū, nerūkau, – mokytojas Juozas Vaina įjungia juostinį magnetofoną, pradeda klausinėti ir įrašinėti pokalbį.
– Kaip seniau čia žmonės ugnį įkūrdavo?
– Tai seniau, ir aš da acimenu, tai mano tėvas ir Kalesinskas va tokio auto pridegina, uždusina lantu ir paskui citnago parsineša ir turėj tokius skiltuvus. Kalviai darė tuos skiltuvus iš nopielnyko /brūžuoklės/. Nu ir nopielnyku per tų cicnagų [pabraukia], to pulvero uždeda. Nu ir tąsyk uždega papirosų, navet ir mašinoj [ugnį] užkurdzinėjo.
– Tai, kad tadu papirosų nebuvo!
– Tabokų sodzino ir visi rūkė. Sukė laikraščiuosa ir knygas kur menkesnės plėšė ir rūkė.
– Iš kur knygų ėmė?
– Tai paprastai [rasdavo] kur sanų ir sąsiuvinį kur užrašytų.
– O čia, Šaltėnuose, knygnešių nebuvo?
– Knyginės?
– Ne, knygnešių.
– Ne. […] Va jos tėtukas Miliauckas, – Petras rodo į Moniką Miliauskaitę-Jonuškienę, – tai pas jį, da aš labai gerai acimenu, ba ateidzinėjau su tėvu. Nu tai pas jį […] trys syk ciek knygų buvo kiek Onutės toj bibliotekoj1 . Ir Tumelis Puncko daug turėj – iš Lietuvos daug maža. Ir aš jo turėjau pusį maišo knygų parvežis. Katriej išvažinėj in Lietuvų, tai adavė tas knygas /1941 m. repatrijacija/. Ir labai gerų knygų buvo, bet paskui, kap užėj vokiečiai, tai ėmė ir sudegino jas.
– Vokiečiai?
– Tąsyk ješkojo žydauckų kokių tį turtų. Ir pas Kavaliauckų rado tuos poterus, visko to žydo, poterus ir knygas, tai paskui ėj cia ir pas mus. Krėtė, darė revizijų. Tį nebuvo žydauckos cik no Tumelio parvežtos, bet visciek sudegino ir tas. Kap rado tai labai net sumušė Kavaliauckų už tuos poterus ir už knygas. Nu tai turėj Kavaliauckas pats sudegyc tuos popierus ir tas knygas. O tas kap rado, tai visas paėmė, išnešė ir uždegė vokiečiai.
– An kiemo?
– Ne, už tvarto.
– Ir laukė kol sudegs?
– Nu, šaudų uždegė, an tų knygų, uždegė tuos šaudus ir ir sudegė.
– O jūs paskui nežūrėjot, neišimdzinėjot tų knygų?
– Tai ką tį aisi išimdzinėsi, kol jiej perėj, tai pora valandų tų revizijų darė, krėtė. Tai tį cik pelanai liko. Tį labai puikių knygų buvo. Aš per nakcis sėdėjau, tas knygas skaitiau. Ne ciktai tep, alia ir baikų visokių buvo. Viena knyga tai tokia dzidelė buvo, toj kap vadzina daktarska.
– O kur spausdinta buvo, kokioj spaustuvėj?
– Nu to tai aš nepasakysiu.
– Pas mus ir tų knygų buvo. Ir vokiškų matiau, – įsiterpia Monika Jonuškienė.
– O dabar nėra čia tų knygų?
– Teisybė. Da kap buvo, tai an sano aukšto, – patvirtina Monika.
– Tai kur tos Miliausko knygos dingo?
– O aš to tai nežinau, alia jis tai daug turėj, – vėl tęsia Petras Aleksa. – Kita politikė prieš karą buvo. Dabar suveina, va žūrau ir sani, tai tus tokias, tus tokias, o saniau [ne]. […] Ir vyrų tankiai suveina, nu tai ir aš, nor mažas vaikelis buvau, alia ėjau. Visas kaimas suveina ir klauso, o Miliauckas skaito knygas. Siniau kitap. Tį nešnekėj, kad tį išgerć ar kap.
– Ba nebuvo mokyklų, nieko, tai buvo indomu, kap kas paskaito, – vėl įsiterpia Monika.
– O kas skaitydavo, kai pas Virbylą susirinkdavo?
– Miliauckas… Tai jis cia cik vienas tokias mokytas ir buvo, – aiškina Petras.
– Tai kodėl ne pas jį rinkosi, o pas Virbylą?
– Nu ten buvo, kap tai vadzino „Zielony Sztandar“ /Valstiečių org./, tai Virbyla kokiu prezesu buvo. Suvėjimų darė vyrai, kad visiem būt arciau ateić, an viduro.
– Tai lenkiškai skaitė?
– O visap, ba visap suprato žmonės.
– Apie ką ten rašė tose knygose?
– […] Visokios istorijos buvo kap tai seniau da kap karaliai buvo. O tokios.
– Kiek žmonių suveidavo pasiklausyc?
– Tai ca va visi kap šitos linijos: Kalesinskai abudu, va tėvas mano, cia Kalinauskas, Virbyla, Maceika. Ar aš žinau, susranka ir dešimc, ir penkiolika. Ir iš anos linijos Savickai ateidzinėj, Stankevičius nabaščikas. Jiej dar visi po žami.
– Kelias valandas trukdavo tokias suvėjimas?
– Tai jiej kap pradeda, tai kitąsyk ir per nakcį sėdzi, kap žiemos metu laiko yra.
– O kas kelinta diena [suveidavo]?
– Kap jiej tį susitara kadu.
– O daugiau kas imdavo vaikus, kaip jus tėvas?
– Ne, tai tį ateidzinėj katriej arcimi.
– O nuo kiek metų vaikai galėjo [į suvėjimus] vaikščiot?
– Tai ką aš tąsyk turėjau vienuolika-trylika metų.
– O balso vaikas neturi?
– Oi tį [buvo] šventa, kap bažnyčioj. Niekas nieko neacižadzis [neatsižodžiuos]. Nebuvo tį jokių gėrymų, kap dar degtinės ar ko, o tį nieko. […] Kad tep kas užsimint apie pusį litro, ar litrį atsinešt, tai nebuvo mados visai.
– O kuo žibino, balanom ar kuo?
– […] Aš pac žibinau, tai man duoda po penkis skacikus ar dešimc. Nu tai kitu syk ir traukia kap magnesu, tai vė pora grošų uždzirbi. […]
– Sakykit, o tas balanas susinešdavo ar [kaip]?
– Ne, tai jau turėj beveik kožnas vienas. Parveža kvajų, vakarais priskaldo, pridziovina an pečio. Kožnas turi atsargos.
– Kokio ilgio buvo tos balanos?
– Daugiausia vis tep metrinės, tep kap pusė sieksnio. Kap sieksniais dėj, tai pusiau perpiauta.
– Balanom ir aš dar žibinau, žibalo pritrūko, ar kap, – įsiterpia Monika Jonuškienė. O mano da nabaščikė mama kap verpė nu tai […] jau aš prie žibinco2 stoviu ir krapštau tas balanas, kad jau anglio dzidelio nebūtų. Žibėj šviesiai, o jei beigia žibėc, tai tuoj mainau kitų. Nu tai jau mano darbas buvo.
(Bus daugiau)
Parengė Sigitas Birgelis, punskas.pl
