Sigitas Birgelis, punskas.pl
Vaitakiemio Mielkai 1930 m. vasarą dėl lenkų valdžios persekiojimo turėjo parduoti ūkį ir persikelti gyventi į Lietuvą. Apsigyveno Giluišių kaime prie pat Lenkijos ir Lietuvos sienos, Julijos Markevičiūtės-Mielkienės (Juliaus mamos) tėviškėje. Tėvai nusipirko ūkį Mergutrakių kaime, o Julius pradėjo lankyti Žagariškių pradžios mokyklą.
Julius augo gausioje šeimoje. Joje buvo keturios seserys ir penki broliai. Prie stalo valgyti susėsdavo 14 žmonių, tarp jų seneliai ir teta. Julius padėdavo mamos broliui ūkio darbuose. Tėvas gavo valdišką darbą, iš pradžių Kaune, o vėliau Žemaičių Naumiestyje, o savo žemę išnuomojo vokiečiui.
1940 m. birželio 15 d. į kaimą vieškeliu atžygiavo rusų kariuomenė. Nors Juliui buvo dar tik septyniolika, jis domėjosi politika, skaitė laikraščius ir suprato, kas vyksta. Labai skaudžiai išgyveno Lietuvos aneksiją. Su pasibaisėjimu stebėjo, kaip rusai veža žmones į Sibirą.
Vokiečių okupacijos metais, 1942-aisiais, Julius gavo šaukimą į kariuomenę. Komisija, patikrinusi sveikatą, paleido namo. Po kurio laiko atėjo šaukimas vykti į apskrities surinkimo punktą. Julius nenuvyko ir dvejus metus slapstėsi.
1944 metų liepos mėnesį vėl sugrįžo bolševikai. Buvo aišku, kad ims vyrus į kariuomenę. Prie Kalvarijos rusai rengė aerodromą. Tiems darbams atlikti rinko žmones iš visos apylinkės. Julius buvo paimtas darbams.
Frontas kuriam laikui sustojo 7 km į vakarus nuo Mielkų sodybos. Vietos gyventojai, tarp jų ir Mielkų šeima, buvo iškeldinti į rytus nuo fronto. Mielkai apsistojo Strumbagalvės kaime, šalia Rudaminos. Tuo metu rusų kareiviai gaudė jaunus vyrus, kurie nėjo į jų kariuomenę. Kartą į rusų rankas pakliuvo ir Julius. Jis jiems pasakė, kad paso neturi ir jam tik šešiolika. Patikėjo. Kai po mėnesio frontas pasistūmėjo tolyn į vakarus, Mielkai grįžo namo. Julius pasiliko Strumbagalvėje, nes, atrodė, kad jam ten būsią saugiau. Namo sugrįžo prieš 1944 m. Kalėdas. Rado palaidotą močiutę. Sangrūdoje jis nesirodė, nes tenai siautė stribai ir rusų kareiviai.
Apie Juliaus Mielkaus partizanavimo dienas žinome iš jo užrašytų prisiminimų.
Julius Mielkus rašo: „1945 m. sausio pradžioje nuėjau pas kaimyną ir gerą savo draugą Joną Pacevičių. Mes buvom sutarę jų kluone darytis bunkerį ir ten slapstytis nuo ėmimo į rusų kariuomenę, o eiti partizanauti žiemą, mums atrodė, gali būti labai sunku.
Tačiau vieną dieną apie šeštą valandą vakaro, man su Jonu bekalbant, užėjo Viktoras Trečiokas iš mūsų kaimo, ginkluotas rusišku automatu. Jis buvo penkeriais metais vyresnis už mudu, jau tarnavęs Lietuvos kariuomenėje. Viktoras mūsų paklausė, ar nenusibodo namie slapstytis. O gal sutiktume eiti su juo partizanauti? Jonas sutiko prisidėti prie partizanų kiek vėliau, o aš sutikau išeiti su Viktoru tą patį vakarą. Tai buvo apie Tris Karalius.“
Julius parsivedė Viktorą į namus ir pasakė mamai apie savo sumanymą.
– Ką jūs prieš rusų kariuomenę padarysit, – pravirko išgirdusi sūnaus žodžius.
– Man yra trys keliai: eiti į rusų kariuomenę, į stribus ar į mišką partizanauti, – atsakė Julius.
Mama suprato, kad sūnaus neperkalbės ir liovėsi atkalbinėjusi. Paklausė tik ką paruošti, kokio maisto, drabužių. Viktoras už Julių atsakė, kad nieko nereikia. Julius atsisveikino su tėvais, sesutėmis, broliais ir išėjo paskui Viktorą.
Tą vakarą jiedu nuėjo į gretimą kaimą pas Sleževičius. Ten rado apie trisdešimt vyrų. Iš jų Julius pažinojo tiktai Antaną Pakruopį iš Navininkų kaimo, o visi kiti buvo iš tolimesnių Dzūkijos vietovių. Tą patį vakarą Julius gavo vokišką šautuvą. Vyrai parodė, kaip su juo elgtis. Julius turėjo dar rusišką naganą, kurį atsinešė iš namų (turėjo kluone pasislėpęs). Sleževičių kieme stovėjo paruoštos trejos rogės su arkliais. Vyrai pasiskirstė po dešimt ir išvažiavo Lazdijų link.
Ties Mockavos dvaru būrio vadas Lakūnas įsakė pasiruošti ginklus, nes dvare buvo apsigyvenę rusai. Laimei, šie jų nepastebėjo ir Mockavą pervažiavo ramiai. Pasiekę Strumbagalvės kaimą, nusprendė nakvoti. Deja, mėnesienoje miško brolius pamatė Rudaminos stribai. Po trumpo apsišaudymo jie atsitraukė, o partizanai nuskubėjo Kalniškės miško link. Apsistojo pas tris ūkininkus.
Netrukus Juliui Mielkui buvo suteiktas Lubino slapyvardis, jis davė priesaiką ir tapo tikru partizanu.
Mielkaus rinktinė dažnai keisdavo dislokacijos vietas. Savaitę „pasisvečiavę“ Dzūkijoje, sugrįžo į Sangrūdos apylinkes. Apsistojo Zovodos kaime. Kitą dieną Juliaus būrį papildė nauji vyrai: įstojo broliai Valentai, Adolfas ir Vytautas, Kostas Kubilius, Sergiejus Bendoravičius, Antanas Landžius, Jonas Pacevičius, Jonas Slavickas ir Jonas Čiplys.
1945 m. sausio pabaigoje būryje jau buvo beveik šimtas vyrų, daugiausia Lazdijų apskrities dzūkų. Vasario pradžioje dalis sangrūdiškių, tarp jų ir Julius, trumpam sugrįžo į gimtąsias apylinkes.
Prieš išsiskirstant į namus būrio vadas Adolfas Valenta, slapyvardžiu Ožys, įsakė kitą vakarą atlikti užduotį: nueiti į Brazavo ir Vaiponiškių kaimus ir sužinoti apie dviejų žmonių, komunistų, elgesį. Užduotis buvo įvykdyta: išsiaiškinus padėtį, minėtieji asmenys būrio vado įsakymu buvo nubausti.
(Bus daugiau)
