K. Pyplys-Mažytis vadinamas etaloniniu partizanu. 2023-iaisiais minimos vieno žymiausių Lietuvos partizanų – Kazimiero Pyplio-Mažyčio 100-osios gimimo metinės.
Jis išgarsėjo kaip ypatingas kovotojas: dalyvavo daugelyje rizikingų operacijų, aštuoniolikoje kautynių prieš okupantus, buvo keturis kartus sužeistas, puikiai valdė ginklą, dalyvavo misijoje į Vakarus kartu su J. Lukša-Daumantu, pelnė aukščiausius karinius apdovanojimus.
Partizanas buvo labai aukšto ūgio ir su humoru gavo Mažyčio slapyvardį, tačiau jo reikšmė rezistencijos istorijoje yra milžiniška.
Šiemet K. Pyplio-Mažyčio atminimui pastatyti paminklai, rengti įvairiausi renginiai visoje Lietuvoje, paminėjimai, parodos, žygiai ir dabar išleista knyga.
Kalbinama knygos autorė, mokytoja ir Laisvės kovų istorijos tyrinėtoja Rita Pauliukaitienė.
– Kaip kilo sumanymas parašyti šią knygą?
– „Kazimieras Pyplys-Mažytis. Lietuvos partizanų pasiuntinys į Vakarus“ yra jau ketvirtoji mano sudaryta knyga apie Pietų Lietuvos (Nemuno) srities Dainavos ir Tauro apygardų partizanus.
Jos sudaryti nežadėjau, ruošiausi tik parašyti vieną ar du straipsnius apie šį Lietuvos laisvės kovotoją.
Pirmą straipsnį parašėme drauge su istoriku Daliumi Žygeliu, straipsnis „Kazimieras Pyplys-Mažytis Lietuvos partizano etalonas“ buvo išspausdintas „Kario“ žurnale 2023 m. kovo mėnesio numeryje.
Kitas, mano vienos parašytas, darbas šiais metais išspausdintas Punsko „Aušros“ leidyklos leidžiamame istorijos metraštyje „Terra Jatwezenorum“, antroje 15 tomo dalyje.
Knygas leisti už asmeninius pinigus yra gana brangus laisvalaikio užsiėmimas. Be to, ir tema labai skaudi, ir įvairių nuomonių tenka susilaukti.
Bet kai vyko trečiosios mano sudarytos knygos pristatymas, vienas iš nepažįstamų žiūrovų pasiteiravo, ar aš esu ta pati moteris, išleidusi knygą apie Kazimierą Pyplį-Mažytį… Atsakiau, kad ne, tik straipsnius ruošiuosi apie šį Lietuvos laisvės kovotoją rašyti.
Vyriškis tęsė pokalbį toliau, jog labai reikia knygos, jis tikisi, kad aš būtinai ją išleisiu. Taip ir nutiko…
Beje, esu labai dėkinga už pagalbą rengiant šią knygą ne tik D. Žygeliui, bet ir Mažyčio dukterėčiai Rimai Karpavičienei, Antanui Juodžiui, Dinui Kurauskui, o ypač Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikei Rūtai Trimonienei.
– Kokie Mažyčio asmenybės bruožai jus žavi labiausiai ir kaip manote, kurie iš jų svarbūs mūsų šiandienos pilietiškumo ugdymui?
– Labiausiai mane žavintys žmonių bruožai yra optimizmas, humoro jausmas, orumas ir pagarba kitam – Mažytis, mano nuomone, visas šias savybes turėjo.
Kitaip sakant, orus ir kitiems jaučiantis pagarbą žmogus nebijo prisiimti atsakomybės, saugo save ir kitus, bendrauja nedemonstruodamas pranašumo, moka apginti savo nuomonę dalykiškai, mandagiai diskutuodamas, nesityčioja, nepataikauja.
Kai kas gali pagalvoti, kad visa, ką čia parašiau, yra idealizuota ar panašiai, bet galiu drąsiai pasakyti, kad dauguma žmonių turi sąžinės jausmą.
Mokykloje dirbau daugybę metų, ir nė vienas net iš tų didžiausių neklaužadų neišėjo į gyvenimą neatsiprašęs už vaikiškas išdaigas.
Esu įsitikinusi, kad Kazimieras Pyplys-Mažytis, kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos laisvės kovotojų buvo atsakingi jauni žmonės ir gynė tėvynę ne pasipuikuoti norėdami ar nuotykių ieškodami.
– Gal susidūrėte su sunkumais ar netikėtumais rengiant šią knygą?
– Kaip jau minėjau anksčiau, su sunkumais susidūriau, bet suprantu, kad kitaip ir būti negali, juk ne apie veiksmažodžio laikus pasirinkau rašyti.
Tęsti Lietuvos laisvės kovos tyrinėjimus toliau padeda nuostata, kad pirmiausia reikia žiūrėti, ne kas ką blogo padarė, o kas ką gero.
Pavyzdžiui, ne viename muziejuje mane darbuotojai yra pavaišinę arbata ir pasidalinę savo priešpiečiais.
Pavyzdžiui, renkant medžiagą pirmajai knygai apie Lietuvos laisvės kovos karžygį, partizanų pasiuntinį į Vakarus Jurgį Krikščiūną-Rimvydą, muziejininkas ieškojo man rūpimos medžiagos jau pasibaigus darbo laikui ir po to nuvežė į autobusų stotį, kad nepavėluočiau į paskutinį autobusą.
Anksčiau galvodavau, Dieve, kaip tie žmonės gali metų metus dirbti Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, nes kiekvieną dieną jiems tenka susidurti su dokumentais žmonių, kurių likimai be galo skaudūs.
Vėliau pastebėjau labai gražų jiems visiems būdingą bruožą – empatiją, tai yra gebėjimą suprasti kitą žmogų.
Su jais bendraudama, niekada nepajutau, kad į mane būtų žiūrima kaip į provincijos lietuvių kalbos mokytoją, kraštotyrininkę, neturinčią jokių mokslinių laipsnių.
Darbus tęsti skatina ir tai, kad nemažai tiesiog neįkainojamo laiko, tų auksinių gyvenimo valandų, praleidau bendraudama su partizanų, ryšininkų artimaisiais, kitais Lietuvos laisvės kovos tyrinėtojais.
Žinoma, ir atradimų džiaugsmas, galimybė prisiliesti prie savo šalies istorijos.
– Laisvės kovų tema – kuo ji svarbi šiandien?
– Atsakydama į šį klausimą, pirmiausia pateiksiu konkretų pavyzdį. 2022-ųjų metų balandžio mėnesį pradėjau dėstyti lietuvių kalbą Ukrainos karo pabėgėlių įvairaus amžiaus vaikams.
Kai buvo tema apie patinkantį užsiėmimą, pasakiau, jog aš laisvalaikiu rašau apie Lietuvos laisvės kovotojus, vėliau atnešiau parodyti savo knygą.
Pajutau, kad atsirado dar tvirtesnis abipusis ryšys su šiais mokiniais, jie per pertraukas ar ekskursijas ėmė man pasakoti savo išgyvenimus.
Maždaug po metų mūsų grupelę papildė apie dešimt ukrainiečių abiturientų, kurie buvo ir sporto mokyklos auklėtiniai, intensyviai lankė futbolo treniruotes, svajojo apie sportininko profesionalo karjerą.
Kadangi daug mokinių naujų, tenka kartoti tas pačias temas. Vėl tema apie patinkančią veiklą ir šitiems naujokams pasakau apie savo laisvalaikio užsiėmimą.
Pastebiu ir aš, ir mokiniai, kurie jau prieš metus atvykę, kad tie septyniolikmečiai kažkaip nepatikliai į mane žiūri.
Tada vienas iš tų, anksčiau atvykusių berniukų, ištaria: „Ji iš tiesų rašo…“.
Artėjant Gedulo ir vilties dienai, kai pasakiau, kad eisime į kapines pagerbti tremtinių bei Lietuvos laisvės kovotojų atminimą, jie šitai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką.
Laisvės kovų tema šiandien svarbi dar todėl, kad tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais gimusios kartos žmonių sparčiai mažėja.
Jeigu dabar neužrašysime jų liudijimų, tai ir nebeliks dalies mūsų valstybės istorijos.
Be to, ir tyrinėjant atrandama vis naujų faktų, kurie papildo, patikslina tai, kas buvo skelbta anksčiau.
– Kuris epizodas iš K. Pyplio biografijos, jūsų nuomone, vertas ypatingo dėmesio?
– Man įdomus Kazimiero Pyplio-Mažyčio gyvenimas kaip visuma, kažkurio vieno epizodo neišskirčiau.
Kadangi esu mačiusi daugybės vaikų augimą, stebėjusi jų kaip asmenybių brendimą, bendravusi su jais ir tada, kai jie jau būna baigę mokyklą, tai peržiūrėdama Lietuvos laisvės kovotojų nuotraukas vis palyginu partizanus su dabartiniais jaunuoliais.
Man partizanai nėra tarsi būtų nužengę nuo paminklų, jie man tokie, kaip ir šiuolaikiniai jauni žmonės.
Ir pašėliojantys, ir pasierzinantys, ir pasikivirčijantys, ir pakonkuruojantys, ir į paneles pasižvalgantys…
Vis dėlto dar vieno vardo Mažyčiui nepagailėsiu – geriausias visų laikų Lietuvos džiudžitsu kovos meno meistras. Žadu giliau pasidomėti sporto, kovos meno ir filosofijos sąsajomis.
– Švedijos laikotarpis, ar dar galime tikėtis naujų dokumentų atradimo?
– Švedijos laikotarpis Lietuvos partizanų pasiuntiniams Juozui Lukšai-Skrajūnui ir Kazimierui Pypliui-Audroniui buvo labai nelengvas, nes jie, kaip ir kelionę surengęs Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, tikėjosi labai didelės pagalbos iš Vakarų pasaulio valstybių.
O Lietuvos partizanų pasiuntinius, vos atvykusius į Švediją, uždarė į daboklę. Tik iš ketvirto karto beveik po pusantrų metų Mažyčiui desantu pavyko grįžti į Lietuvą pas bendražygius.
Lėtas, intrigomis apipintas emigranto gyvenimas veikliam kariui Mažyčiui buvo sunkiai pakeliamas ypač po to, kai Juozas Lukša išvyko tolyn į Vakarus.
Tyrinėdama šį laikotarpį susidariau nuomonę, kad artimiausiai Švedijoje Kazimieras Pyplys bendravo su Gintautu Būga (kalbininko Kazimiero Būgos sūnumi) ir dailininku Pranu Lape.
Šis dailininkas ir nutapė įžymųjį Mažyčio portretą, kurį vėliau išeivijos lietuviai nusprendė pakabinti Lietuvių koplyčioje Švento Petro bazilikoje Vatikane, kaip Lietuvos partizano simbolinį atvaizdą.
Tikėtis naujų dokumentų atradimo, dar kartą patyrinėti anksčiau paskelbtą istorinę medžiagą visada verta.
– Kas žinoma apie Mažyčio skautišką kelią?
– Apie Kazimiero Pyplio-Mažyčio skautišką veiklą sužinojau iš jo dukterėčios, kai šeimos archyve pamačiau skautų sueigos, vykusios 1939 m. Vilniuje, ant Gedimino kalno, nuotraukas.
R. Karpavičienė papasakojo, kad jos dėdė buvo skautas nuo septynerių metų.
Yra išlikę archyviniai duomenys, jog Kazimieras Pyplys tuo metu mokėsi Kaune, Dr. Vinco Kudirkos pradžios mokykloje.
Pyplio apdovanojimai
LLKS laipsnis ir įvertinimas: leitenantas (1950 m., po mirties), aukščiausias įvertinimas – Laisvės kovos karžygys (1950 m., po mirties).
1997 m. lapkričio 20 d. K. Pypliui-Mažyčiui, Audroniui Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.
