Ką rinktis: penkias žvakes ar vieną išskaptuotą moliūgą? Arba keletas refleksijų apie praėjusias Vėlines

Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl

Visada prisimenu pasakojimą, kad mano močiutė į kapus eidavo lapkričio antrąją, per Vėlines. Sutvarkydavo kapą, uždegdavo žvakutę. Mes su šeima taip pat daug metų eidavome Vėlinių vakarą, nors politiškai tai buvo neparanku, tačiau tokios buvo šeimos tradicijos. Vėliau viskas pradėjo keistis… Kažkodėl atsirado privalomybė kapus tvarkyti anksčiau, nes kiti ateis, o čia dar niekas netvarkyta, ką pasakys… Sutvarkius kapus anksčiau, lapkričio 1-ąją vėl reikia juos visus aplėkti. Ką tai reiškia gyvenant Vilniuje? Visa diena automobilyje, milžiniškose spūstyse, važiuojant iš vienų kapinių į kitas, skaičiuojant žvakes ir chrizantemas… ar visiems užteks gėlių, pas ką degam vieną, o pas ką dvi žvakes, į kurias kapines važiuojam pirmiausiai (o aplankyti reikėdavo šešerias)… ir baigdavosi viskas sutemus, beklaidžiojant ir beieškant to paskutinio kapo, kurio žvakių tamsoje neberandi… Toks lakstymas nustumdavo pačią Vėlinių esmę į užmarštį. Net nespėdavai stabtelėti, pagalvoti apie artimą, kurį lankai… Lyg tai būtų žaidimas, kurio tikslas surinkti kuo daugiau taškų. Dabar jau vėl viskas kitaip. Bent jau mes sugrįžome arčiau prie esmės. Nesistengiame uždegti kuo daugiau, nelekiame pas visus per vieną dieną, tačiau siekiame aplankyti mylimiausius, dar kartą su jais „pasikalbėti“. Neskaičiuojame, kiek žmonių atėjo, kiek žvakių uždegė, ar kokio dydžio vazoną gėlių kas atnešė. Nes tai nėra svarbu. Bent jau mums. Ir tai, kad jaunimas panašiu metu švenčia Helovyną irgi nėra nei labai svarbu, nei baisu.  

Kas yra kas?

Atvažiavusi gyventi į Punsko apylinkes apsidžiaugiau, kad čia išlikę daugiau papročių minint pirmąsias lapkričio dienas. Ir nors Visų Šventųjų ir Vėlinių dienos pastaruoju metu sutapatinamos, vis tik jų kilmė yra skirtinga. Ir norėtųsi, kad nežiūrint į tai, kada degame žvakutes, patys suprastume ir pajaustume, kuo šios dienos skiriasi. Bažnytinė Visų Šventųjų diena, atsiradusi ankstyvaisiais viduramžiais, siekiant paminėti krikščionių kankinius ir šviesuolius, po mirties paskelbtus šventaisiais, turi savo gražias tradicijas, kurios puoselėjamos ir jos per daug klausimų ar neaiškumo nekelia. Tuo tarpu Vėlinės jau yra visų mirusiųjų pagerbimo diena, kuri turi gilias šaknis lietuvių etninėje kultūroje. Mirusiųjų pagerbimo šventė mūsuose buvo švenčiama dar iki krikščionybės įvedimo. Ir turėjo be galo gražų pavadinimą – Ilgės. Įsiklausykite į šį žodį. Ilgės. Ilgesys. Skamba taip labai lietuviškai. Gal kiek melancholiškai, tačiau ar gali būti kitokia tauta išaugusi prie kalvų, kalnelių ir ramių upelių… Tas ilgesys mums tikrai būdingas. Ir praėjusių dienų, ir ilgesys jau Anapilin išėjusių artimų žmonių. Toks kiekvienam suprantamas jausmas, kad nereikia nieko labai daug aiškinti. Kita vertus, senosios Ilgės nebuvo liūdna šventė. Derlius sukrautas, gyvieji vaišinasi, dėkoja ir meldžia mirusiesiems laimingos anapusinės dalios. Šioje ypatingoje vėlyvo rudens šventėje turėtų būti vietos ir vaišėms – tai senovinė Viešė, ir vėlėms – tai Vėlinės, ir žmogaus sielai – Ilgės.

Taip, mes nebekūrename pirties išėjusiems, nebenešam vaišių į kapines, kaip darydavo mūsų protėviai, tačiau kur ne kur dar kuriame bendrą laužą, kuriame deginame senus nuvirtusius kryžius. Nes tai, kas dega, virsta šiluma ir šviesa, ji lyg sujungia du pasaulius, gyvųjų ir mirusiųjų, parodydama jų amžinąjį ryšį ir nušviečia kelią amžinoje tamsoje klaidžiojančioms vėlėms.

 
Tai vienur, tai kitur žmonės dar renkasi į Vėlinių/Ilgių koncertus, taip prisimindami artimuosius, kurių jau nebėra. Kažkam tai atrodo keistai, kad tokiomis dienomis šokame ir dainuojame, tačiau tuose koncertuose tikrai labai daug pagarbos išėjusiems. Šiais metais pasiklausius Vėlinių koncerto Punsko LKN „Vandenų gelmėse“, uždegus žvakutes Punsko kapinėse, Ilgių pavadinimas pasidarė dar artimesnis ir priimtinesnis. Pagalvojau, kad žvakutės uždegimas kapuose ir Vėlinių/Ilgių koncertas greičiausiai yra prasmingiausias mano kada nors praleistas laikas prisimenant išėjusius. Todėl norisi padėkoti tiems, kas šias tradicijas išlaiko ir puoselėja.

Penkios žvakės ar vienas išskaptuotas moliūgas?

Gal sakysite, kad tie moliūgai čia ne prie ko, tačiau realybė yra tokia, kokia yra. Komercinis pasaulis persisunkęs skaptuotais moliūgais, raganomis bei kitokiais helovyniškais atributais ir sukelia nemažą priešpriešą tarp skirtingų kartų. Vieni persirenginėja ir linksminasi, kiti lyg atsiprašinėdami tik išskaptuoja moliūgą. Ir negali čia neprisiminti Gintaro Beresnevičiaus minčių, nes jis, kaip niekas kitas, gebėdavo paprastai ir aiškiai sudėlioti viską į lentynėles. Jis yra rašęs, kad tiek Vėlinės, tiek Helovynas yra vienodos šventės, tik skirtingai atsakančios į klausimą, kaip elgtis prieš mirties iššūkį. Mūsų baltiškosios civilizacijos atsakas yra rimtis, anglosaksų-keltų – baimės šurmulys. Mes kviečiame vėles ir einame pas jas, anglosaksai stengiasi jas išgąsdinti ir nubaidyti.

Kiekvienas pasirenkame, ką ir kaip daryti šiomis dienomis. Tačiau jeigu suprasime, kokia diena kam skirta, jeigu patys atsirinksime, kodėl ir ar jos mums svarbios, mokėsime papasakoti savo vaikams, kodėl mes Vėlines minime ramiai, o kiti triukšmingai, galėsime ramiai jas minėti. Vienas su daugiau rimties, kitas su lengvesniu pasiautimu. Per vienas skaptuodami moliūgus, per kitas degdami žvakes. Nes svarbiausia – kas mes esame ir kuo mes tikime.