Lyginant Punsko savivaldybės padėtį su kitais pasienio su Lenkija regionais, akcentuotina išskirtinai lietuviška vietinių gyventojų tautinė sudėtis. Punsko administracinis vienetas šiuo požiūriu netgi lyderiavo, kadangi procentiškai lietuvių būta apie 97,6 %, nusileisdamas tik Utenos apskrityje esančiam Linkmenų valsčiui (apie 98,5 %). Lietuvišką žemių pobūdį parodo ir 1923 m. gyventojų surašymo duomenys, fiksuojantys vos du vietinius lenkus. Šis skaičius atrodo ypatingai mažas, atsižvelgiant į šios tautybės asmenų gausiai apgyvendintas teritorijas rytinėje pasienio dalyje[1]. Nedidelį lenkų skaičių savo diplominiame darbe nurodo ir Juozas Naujokas. Pasak jo, 1934 m. Punsko savivaldybės teritorijoje gyveno vos viena sena lenkų dvarininkė[2]. Tad bendrame regiono kontekste gali pasirodyti kiek netikėta, kad didžiausią tautinę mažumą valsčiuje sudarė vokiečiai. Nepaisant, jog ilgainiui savo tapatybės dokumentuose jie save įvardydavo lietuviais, XX a. 4 dešimtmetyje į valdžią Vokietijoje įžengus nacionalsocialistams, šie asmenys pradėjo reikšti pageidavimus pataisyti pasuose nurodytą tautybę į vokiečių[3]. Į vokiečius atsivertę gyventojai galėjo būti paveikti Lietuvos vokiečių kultūrinės sąjungos veikėjų, kurie XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje agituodavo žmones pakeisti tautybę tapatybės dokumentuose[4].
Nors Punsko valsčiuje vyravo nederlingos žemės, vis dėlto daugiausiai gyventojų pagal profesiją dirbo žemės ūkyje. Tiesa, būta ir apie 100 amatininkų, tačiau ir jie įprastai turėdavo nuosavos dirbamos žemės. Šie ne visada galėjo patenkinti vietinių žmonių poreikius, ypatingai jaučiamas turėjo būti siuvėjų stygius[5]. Žemės ūkio produkcija paremtą ekonominį krašto gyvenimą apsunkino ne tik patirti Pirmojo pasaulinio karo nuostoliai, bet ir prastos kokybės (3–4 rūšies) žemės, iš kurių XX a. 3 dešimtmetyje imami mokesčiai būdavo nedideli ir jų vos pakakdavo savivaldybės įstaigų išlaikymui[6]. Nesulaukiant valstybinių subsidijų ilgesnį laiką, trūko ir geresnės pievų, ganyklų priežiūros. Prastas dirbamosios žemės našumas lėmė, jog krašte daugiausiai sėta rugių ir avižų.
Lyginant su augalinėmis kultūromis, didesnę ekonominę pažangą pavyko pasiekti gyvulių ūkyje. Nors 1935 m. surašymo duomenimis, ūkininkai dažniausiai augino vištas ir žąsis, galima įžvelgti ir XX a. 4 dešimtmečiui būdingų modernėjimo tendencijų[7]. Tuo metu daugiau dėmesio pradėta skirti pieno gamybai, o patys Seinų apskrities ūkininkai dažniau reiškė susidomėjimą geros veislės karvių įsigijimu[8]. Įvykusią pažangą gerai iliustruoja šiame regione 1936 m. išaugusi pieno produkcija, kuri tuo metu kartu su Alytaus apskritimi vystėsi bene sparčiausiai visoje Lietuvoje[9]. Augančius pienininkystės rodiklius parodo ir tai, kad iki 1939 m. Punsko valsčiuje pavyko įsteigti 3 „grietinės nugriebimo“ punktus, tai yra pirminius pieno supirkimo ir perdirbimo taškus[10]. Spartus dalies ūkininkų persiorientavimas į pienininkystę, buvo paskatintas vidutinių ir smulkių ūkių savininkų gaunamo nemažo pelno ir Žemės ūkio ministerijos teikiamos finansinės paramos[11]. Pažymėtina, kad panašaus pobūdžio iniciatyvos skatintos ir kitoje demarkacinės linijos pusėje. Pavyzdžiui, Ožkiniuose XX a. 4 dešimtmetyje veikė pieno kooperatyvas, kuriam priklausė 415 ūkininkų, o vietoje gaminamas sviestas buvo vežamas ir į Vilniaus kraštą[12].
Administracinės teisės studento Juozo Naujoko įsitikinimu, vietos ūkininkų mažas ekonominis pajėgumas apsunkino galimybes krašte vystyti kultūrines ir švietimo veiklas. Dauguma žmonių neįstengė išleisti į aukštąsias mokyklas savo vaikų – iki 1939 m. universitetą suspėjo baigti vos 3 Punsko valsčiaus gyventojai. Dėl prasto žmonių išsimokslinimo kaltinta ir savivaldybė, nesteigusi bibliotekų, apsiribojusi tik knygynėlių prie dalies mokyklų įrengimu. Naujokui nesuprantama taip pat pasirodė prasta laikraščių ir kitų leidinių prieiga valsčiuje, nors ūkininkai noriai skaitydavo savaitraščius, gaunamus per pašto agentūrą. Tiesa, šie juos pasiekdavo retai, vos kartą per savaitę. Dėl nereguliariai veikiančios pašto įstaigos Naujokas siūlė ją įsteigti kartu su „pieno nugriebimo“ ar kiaušinių supirkimo punktu, taip sukuriant jas prižiūrinčiam asmeniui daugiau darbinės veiklos. Tikėtasi, kad pašto tinklo suaktyvinimas ryškiai padidintų dienraščių paklausą tarp ūkininkų, kadangi tai buvo geras „pletkų ir plepalų šaltinis“. Be noriai skaitomų laikraščių, tokių kaip „Ūkininko patarėjas“ ar „Mūsų laikraštis“, dalis žmonių XX a. 4 dešimtmetyje laisvalaikiu rinkosi klausytis radijo laidų pas turtingesnius ūkininkus[13].
(Bus daugiau)
[1] Nekrašas Leonas, „Pafrontė“: Valstybė ir visuomenė, p. 71, 74.
[2] Naujokas Juozas, Punsko valsčiaus savivaldybė, p. 16.
[3] Ten pat, p. 14.
[4] Kaubrys Saulius, Tamošaitis Mindaugas, Lietuvos vokiečiai tarp dviejų pasaulinių karų. Metmenys tapatybės istorijai, Vilnius, 2013, p. 150.
[5] Naujokas Juozas, Punsko valsčiaus savivaldybė, p. 16, 18.
[6] „Iš Seinų padangės“, in: Savivaldybė, 1927, Nr. 8, p. 26.
[7] Naujokas Juozas, Punsko valsčiaus savivaldybė, p. 22.
[8] „Alytus“, in: Ūkininko patarėjas, 1936.06.04, Nr. 23, p. 13.
[9] „1935/1936 galvijų kontrolės duomenys“, in: Ūkininko patarėjas, 1936.11.26, Nr. 48, p. 6.
[10] Naujokas Juozas, Punsko valsčiaus savivaldybė, p. 24.
[11] Bukelevičiūtė Dalia, Butkus Zenonas, Černiauskas Norbertas, Grodis Andrius, Kasperavičius Algis Povilas, Polkaitė-Petkevičienė Giedrė, Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918–1940 metais, Vilnius, 2016, p. 123–126.
[12] Bobinaitė Ida, Valinčiūtė Indra, Vektoriūtė Gintarė, Vaznelienė Onutė, „Jonas Pajaujis – agronomas, visuomenininkas, mokytojas“, in: Aušra, Nr. 18, 2020, p. 20.
[13] Naujokas Juozas, Punsko valsčiaus savivaldybė, p. 26–28, 30–32.
