Paulius Birgelis. Punsko valsčiaus ekonominė ir socialinė padėtis tarpukaryje

Europos Sąjungai sudarius galimybę laisvai keliauti tarp jos šalių narių, įprasta kalbėti apie pasienio regionų klestėjimą ir regioninės infrastruktūros tobulinimą. Visgi istoriniu požiūriu tokios aplinkybės susidarė tik sąlyginai neseniai. Po Pirmojo pasaulinio karo įsikūrusios Vidurio Rytų Europos valstybės įprastai kaip tik siekė suvaržyti nepageidaujamų asmenų judėjimą tarp šalių. Taip buvo daroma ne vien saugumo sumetimais. Ne mažesnę reikšmę turėjo ir valdžios nenoras priimti į savo valdomą teritoriją skurdžiųjų, nelegalių migrantų, taip pat demonstruojama neigiama nuostata atskirų tautybių atstovų atžvilgiu. Tokio sutrikusio tarpvalstybinio judėjimo pavyzdžiu galima laikyti dėl Lietuvos ir Lenkijos konflikto nuo 1920 metų nubrėžtą demarkacinę liniją. Ji ne tik stipriai apribojo regione palaikomus prekybinius ryšius, bet ir apsunkino vietos ūkininkų patekimą į skirtingoms valstybėms atitekusius dirbamosios žemės plotus. Teritoriniai pokyčiai ypač paveikė dalį šeimų ar kaimynų, kurie atskirais atvejais netgi keliems dešimtmečiams buvo priversti nutraukti tarpusavio ryšius.  

Visos šios problemos palietė ir Punsko savivaldybės gyventojus. Nors Lietuvai pavaldus valsčius buvo įkurtas jau 1918 m. lapkritį ir formaliai turėjo apimti Mockavos, Seivų ir Krasnapolio sritis, dėl vykstančių nepriklausomybės kovų faktiškai kontroliuota vos trečdalis numatytos teritorijos. Lenkams užėmus administracinį centrą Punske, savivaldybė trumpam buvo priversta keltis į Radiškę, o vėliau įsikūrė Sangrūdos kaime[1]. Nemažų žemės plotų praradimas Lenkijos naudai ženkliai apsunkino visavertišką valsčiaus funkcionavimą, ypatingai pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Punsko valsčius buvo priskiriamas prie neefektyviausių administracinių vienetų, kuriems įprastai priklausė pafrontės su Lenkija zonoje esančios savivaldybės. Istoriko Leono Nekrašo duomenimis, net trys Seinų apskrities valsčiai (Punsko, Būdviečio, Kučiūnų) neturėjo nė 3 tūkstančių gyventojų, tai yra netenkino optimalaus 5 tūkstančių gyventojų skaičiaus, apibrėžto 1919 m. Savivaldybių įstatyme[2]. Smulkieji administraciniai centrai neretai pasižymėjo finansinių lėšų stoka, todėl jiems beveik visą metinį biudžetą tekdavo paskirti valsčiaus įstaigų išlaikymui, ženkliai mažiau dėmesio skiriant socialinės rūpybos ar švietimo klausimams.

Susiduriant su mažųjų valsčių rentabilumo problema, suprantama, jog Lietuvos centrinės valdžios atstovai puoselėjo viltis panaikinti neefektyvias savivaldybes ir apjungti jas į didesnius teritorinius vienetus. Nors vietos gyventojai tokius veiksmus pasitikdavo pasipriešinimo nuotaikomis, valstybės įstaigos ne visada įsiklausydavo į protestavusiųjų balsus. Štai nepaisant XX a. 3 dešimtmečio antroje pusėje Seinų apskrities tarybos išsakytų argumentų, grindžiant poreikį išlaikyti vietinius valsčius atsižvelgiant į pakankamą gyventojų skaičių (įtraukiant ir Lenkijos valdomas teritorijas), efektyvią administracinę veiklą bei tikėtiną žmonių nepasitenkinimo reakciją, centrinė valdžia 1934 metais nusprendė panaikinti Seinų apskrities Būdviečio ir Kučiūnų valsčius[3].

Tiesa, šie administraciniai pertvarkymai iš dalies prisidėjo prie Punsko savivaldybės teritorinės plėtros, kadangi dalis Būdviečio valsčiui priklausiusių kaimų atiteko Sangrūdoje įsikūrusiam valsčiui, o po kelerių metų iš Kalvarijos savivaldybės perleista ir Slabotkos vietovė[4]. Tad skirtingai nuo kitų kaimyninių valsčių, čia susidarė kur kas palankesnės sąlygos formuoti žemių vientisumo vaizdinį, nes valsčiaus pavadinimo išlaikymo svarba sutapo su Lietuvos interesais aktyviai reikšti pretenzijas dėl Lenkijos užimtų vietovių. Tuo pačiu respublikinė valdžia galėjo užsitikrinti ir vietinių gyventojų paramą „okupuotų teritorijų atvadavimo siekiams“. Pavyzdžiui, 1920 m. pavasarį Lietuvos Steigiamojo Seimo susirinkimo proga Punsko valsčiaus taryba neužmiršo priminti valdžios atstovams, kad anapus sienos gyvenantys lietuviai negali patirti tikro nepriklausomybės džiaugsmo[5].

(Bus daugiau)

[1] Naujokas Juozas, Punsko valsčiaus savivaldybė (1918–1939 m.), (diplominis darbas), Kaunas, 1939, in: Vilniaus  universiteto  bibliotekos Rankraščių skyrius, F. 85, p. 36, 40. Prieiga internetu: https://kolekcijos.biblioteka.vu.lt/objects/VUB01_000761608#00001 [žiūrėta 2023.10.01].

[2] Nekrašas Leonas, „Pafrontė“: Valstybė ir visuomenė Lietuvos pasienyje su Lenkija 1920–1939, (daktaro disertacija), Vilnius, 2023, p. 53.

[3] „Seinų apskrities taryba. Kučiūnų, Būdviečio ir Punsko valsčių panaikinimas“, in: Savivaldybė, 1926, Nr. 10, p. 58; Nekrašas Leonas, „Pafrontė“: Valstybė ir visuomenė, p. 53–54.

[4] Naujokas Juozas, Punsko valsčiaus savivaldybė, p. 42.

[5] Ten pat, p. 48.