AGNĖ KARČIAUSKAITĖ-JANKAUSKIENĖ, punskas.pl
(Tęsinys)
Ruošiant antrąją dalį apie Tumelius, radome ir daug kam giminėje dar nematytą originalų Jono Tumelio, nuo kurio ir prasidėjo ši istorija, pasą, išduotą 1916 m. Jame pažymėta, kad gyveno jis Senųjų Alksnėnų kaime 4 numeriu pažymėtoje sodyboje, buvo 1,63 m ūgio. Jokių išskirtinių bruožų neturėjo. Gimimo vieta nurodyta S. Alksnėnai. Pridėti ir pirštų antspaudai.
Birutė Jankauskaitė-Agurkienė (1909–1963)
Dukrą Birutę tėvai išleido už gražaus ir linksmo vyro Motiejaus Agurkio iš Ožkinių kaimo (1932 m.). Jaunieji Agurkiai ūkininkavo Birutės tėviškėje. Susilaukė sūnaus Sigučio. Tarnaudamas lenkų kariuomenėje, Motiejus užmezgė ryšius su Lietuvos 2-ojo skyriaus agentais ir sutiko dirbti Lietuvos naudai – teikti žinias apie Lenkiją. 1933 m. gegužės 3 d. jis buvo susektas, su kitais šios srities veikėjais suimtas, uždarytas į Suvalkų kalėjimą bei nuteistas kalėti penkerius metus.
Išgirdęs nuosprendį, Motiejus sušuko: „Už ką? Aš gi nieko nenužudžiau. Pasiaukojęs buvau tik dėl Lietuvos. Mano tikslas buvo kovoti, kad mūsų broliai lietuviai nenutautėtų, kad mūsų sostinė Vilnius su okupuotu kraštu grįžtų prie savo motinos Lietuvos!“ (Iš M. Agurkio prisiminimų) Pradžioje jis kalėjo Suvalkų kalėjime, vėliau buvo pervežtas į Lomžos. Kaip politiniam kaliniui, jam paskirta vienutė, kurioje buvę taip šalta, kad net vanduo ąsotyje užšaldavo. Užsikloti davė antklodę, kuri „buvo iš vienų skylučių“. Kameroje reikėjo visą laiką vaikščioti, gulėti buvo griežtai draudžiama. Sunku būtų buvę iškęsti visus tuos metus, jeigu ne žmona Birutė, kuri dažnai atsiųsdavo maisto siuntas. Politinių kalinių į jokius darbus nesiųsdavo. Jie turėjo tik tokią lengvatą, kad galėjo naudotis rašomąja medžiaga ir laikraščiais (lenkiškais).
1935 metais Motiejus gavo žinią iš namų, kad prigėrė kūdroje sūnus. Tai labai jį sukrėtė. Dar prisidėjo prastos kalėjimo gyvenimo sąlygos, ir pašlijo sveikata. Po sunkiai išsireikalautų medicinos tyrimų paaiškėjo, kad jis susirgo atvira džiovos forma. Kalėjimo viršininkas, prieš tai nekreipęs jokio dėmesio į nusiskundimus, tada jau perkėlė Motiejų į saulėtą kamerą bei suteikė lengvatą – jam buvo leista gauti maisto iš namų bei nusipirkti vietoje tiek, kiek nori.
Motiejus jau nieko nebenorėjo, gyveno tik viltimi, kad išauš laisvės diena. 1938 m. rugpjūčio 12 d. jis išėjo į laisvę. Pagaliau susitiko su žmona Birute ir artimaisiais. Tačiau išėjus į laisvę jo vargai nesibaigė. Jį dar ilgai persekiojo lenkų sekliai, visaip tardė, provokavo, kad galėtų iš naujo suimti. Neleido gyventi ir dirbti gimtojoje apylinkėje. Motiejus turėjo slapstytis, todėl 1940 metais perbėgo į Lietuvą. Žmona Birutė liko Alksnėnuose ir pagimdė sūnų Giedrių Kazimierą.
Po sunkių klajonių, gyvenimo pas gimines ir nepažįstamus žmones Agurkiai pagaliau apsigyveno Vilniuje. Motiejus gavo sandėlio vedėjo darbą Raudonajame Kryžiuje, paskui dirbo geležinkelių konduktoriumi. 1941 m. gegužės 5 d. Birutė Vilniuje pagimdė dukrelę Rūtą. Motiejaus sveikata negerėjo, todėl jis turėjo vėl keisti darbą. Birutei grįžus iš ligoninės, visi kartu išvažiavo į Pakuonį, kur buvo atitremti iš Punsko krašto Birutės tėvai ir broliai. Ten jiems bebūnant, prasidėjo karas. Rugpjūčio 5 dieną mirė dukrelė Rūta (palaidota Pakuonyje). Ten mirė ir buvo palaidotas taip pat tėvelis Juozas Jankauskas bei brolio Viktoro dukrelė Žibutė.
Po viso to Birutė su šeima grįžo į Vilnių ir apsigyveno pas brolį Pijų, kuris tada vargonininkavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Motiejus gavo darbo duonos kepykloje. Buvo kepyklos vedėjas. Birutė laukėsi sūnaus ir 1942 m. pagimdė Tauragį Julių. Tuo metu karo eigoje vyko įvairūs pokyčiai, todėl ir Agurkių šeima turėjo blaškytis po įvairias vietas. Birutė išvyko pas mamą ir brolį Viktorą į Suvalkiją (į Cyrailę). 1945 m. kovo 3 d. Navininkų kaime gimė dukra Narutė Kunigunda. Liepos mėnesį visi grįžo į Vilnių. Motiejus gavo darbo Vilniaus mėsos kombinate „Maistas“. Tačiau 1946 m. birželio 26 d. staiga baigėsi jo „tarnyba“. Eidamas Kalvarijų gatve prie policijos komisariato apalpo ir nugriuvo gatvėje. Įneštas į vidų mirė. Namiškiai jį surado tik po keturių dienų. Palaidojo Rasų kapinėse. Taip baigėsi šio narsaus kovotojo gyvenimas, paaukotas tėvynei Lietuvai.
Birutė liko viena su trimis vaikais. Buvo labai sunku, nes ir laikai tuomet buvę sunkūs – rusų ir vokiečių okupacija. Susirgo sūnus Giedrius. Tuberkulioze nuo tėvo buvo užsikrėtęs sūnus Tauragis. Jį reikėjo intensyviai gydyti, gerai maitinti. Liko dar visai maža dukrytė Narutė. Birutės šeimą labai globojo brolis Pijus. Nemažai padėjo ir Pacenkų Agnietė, kuri tada buvo Kurčiųjų mokyklos-internato direktorė. Ji apgyvendino Birutės šeimą Konarskio gatvėje ir visaip ja rūpinosi. Čia padėjo apsigyventi ir Birutės broliams – Petrui su šeima, Danieliui bei buvusiai kalinei Veronikai Tumelytei-Valinčienei su dukra Alicija.
Kai vaikai jau buvo paaugę, Birutė gavo darbo vaistinėje ir ten dirbo iki ligos. 1963 metais mirė, palaidota šalia vyro Rasų kapinėse Vilniuje.
Abu Agurkių sūnūs ir dukra buvo labai muzikalūs. Giedrius mokėsi Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, grojo birbyne. Kaip gabus muzikantas, buvo priimtas į universiteto dainų ir šokių ansamblį – instrumentinę grupę. Grojo ir klarnetu. Su ansambliu daug koncertavo, dalyvavo festivaliuose. Tačiau trečiame kurse buvo pašalintas iš mokyklos už tai, kad vasario 16 dieną su kitais studentais degė žvakutes Rasų kapinėse prie Lietuvai svarbių asmenų kapų. Tada baigė vakarinę mokyklą ir Vilniaus inžinerijos ir statybos institutą (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Dirbo įvairiose gamyklose ir projektavimo institute.
Vedė muzikantę Audronę Kanopkaitę Žemaitytę. Audronė dirbo Tallat-Kelpšos mokykloje direktoriaus pavaduotoja, vėliau „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje. Giedrius ir Audronė susilaukė dukros Giedrės. Ji baigė Veterinarijos akademiją, ištekėjo už norvego Dan Hjorteseth, susilaukė sūnaus Edvardo ir dukters Vilmos. Gyvena Norvegijoje. Giedrius Agurkis mirė 2011 metais Norvegijoje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse prie tėvelių.
Tauragis Agurkis mokėsi Čiurlionio menų mokykloje, vėliau Vilniaus konservatorijoje (dabar Muzikos akademija) chorvedybos. Puikiai grojo pianinu, pats išmoko groti akordeonu. Nors visi Agurkių vaikai buvo gabūs muzikai, Tauragis turėjo dar ir absoliučią klausą. Todėl dar būdamas labai jaunas, vasarodamas pas dėdę kunigą Pijų, grodavo vargonais per mišias. Vėliau grodavo programose žinomiausiuose Vilniaus restoranuose. Su žmona Danute susilaukė dukros Rūtos. Tačiau sutuoktiniai neilgai kartu gyveno. Tauragis, paslydęs ant apsnigtų, slidžių laiptų, susižeidė ir mirė. Palaidotas Karveliškių kapinėse Vilniuje 1996 m.
Dukra Narutė Kunigunda taip pat mokėsi Čiurlionio menų mokykloje, o vėliau Vilniaus konservatorijoje (dabar Muzikos akademija), kanklių klasėje. Puikiai grojo ir pianinu. Vasaromis, kaip ir brolis Tauragis, grodavo vargonais ir giedodavo per mišias pas dėdę Pijų. Baigusi mokslus, dalyvavo ansamblio „Lietuva“ orkestre, buvo ir šio orkestro kanklių grupės koncertmeisterė. Vėliau grojo garsiame Dailės muziejaus kanklių trio, dirbo Lietuvos televizijoje, dėstė muzikos mokykloje. Aktyviai dalyvavo muzikiniame gyvenime, daug koncertavo.
Narutė Kunigunda ištekėjo už poeto Mykolo Karčiausko ir susilaukė dukros Agnės. Dukra baigė psichologiją ir etiką Vilniaus pedagoginiame universitete, vėliau žurnalistikos magistrantūrą Vilniaus universitete. Dirbo renginių organizavimo firmoje, „Verslo žinių“ redakcijoje, komercinio banko ryšių su visuomene, integruotos komunikacijos eksperte, aktyviai reiškiasi spaudoje.
Narutės vyras Mykolas Karčiauskas – žymus lietuvių poetas, išleidęs keliolika eilėraščių rinkinių, penkias poemas (ypač pagarsėjo „Žvirgždės poema“), keturias prozos knygas bei aštuonias knygeles vaikams. Ypač pažymėtini poezijos rinkiniai: „Klevo medus“, „Balti yra takai“, „Vyšnių kalnas“, „Iš aukuro ugnies“, „Krikštai“ ir kt. Mykolas Karčiauskas daug metų buvo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktorius, Rašytojų sąjungos literatūros fondo pirmininkas, Viešosios įstaigos „Vileišių kolegija“ direktorius. Mirė 2018 m., palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.
Leokadija Jankauskaitė (1913–1966)
Leokadija buvo jaunesnioji Jankauskų dukra. Mokėsi Punsko mokykloje, paskui Suvalkų žemės ūkio mokykloje. Vėliau išvažiavo į Vilnių pas brolį Pijų. Kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, išvyko į Žiežmarių žemės ūkio mokyklą. Karo metais gyveno Vilniuje ir dirbo prekyboje Turgelių miestelyje. Paskui kurį laiką dirbo Vilniaus konservų fabrike sąskaitininke. 1942 metais susipažino su Antanu Lideika. Su juo susilaukė sūnaus Sauliaus. Pajudėjus frontui, vyras pasitraukė į Vakarus.
Kai Juvencijų Lapę (pusseserės Danutės Pacenkaitės Lapienės vyrą) valdžia įpareigojo įkurti kurčiųjų-nebylių mokyklą Rusnėje (1952), jis, kaip turinčią patirties darbe su tokiais vaikais, pasiėmė Leokadiją su savimi. Sūnus Saulius lankė Rusnės mokyklos trečią klasę. Mirus Stalinui Juvencijų Lapę perkėlė kitur, ir Leokadijai vienai Rusnėje, likus toli nuo giminės, tokiu laikmečiu tapo nejauku. 1953 metų rudenį su sūnumi ji persikėlė dirbti į Antalieptės vaikų namus.
Prieš mirtį Leokadijos mama, Agota Tumelytė-Jankauskienė parėdė, kad Leokadija šeimininkautų pas brolį kunigą Pijų Jankauską Jankų ir ji, su sūnumi, 1955 metais atvyko į Rūdiškių parapiją. Ten Pijus vertėsi labai sunkiai, buvo tokių momentų, kad neturėjo už ką ir duonos nusipirkti. 1957 metais Pijų Jankų perkėlė į Varėnos rajono Rudnios kaimą, kur Saulius lankė vidurinę mokyklą, o Leokadija sėkmingai vedė namų ūkį. Tuo kelionės nesibaigė. Po dvejų metų Pijų perkėlė į Dubičius, o 1960 metais Leokadija su broliu kunigu įsikūrė Eišiškių rajono Butrimonių kaime. Saulius tada jau mokėsi Vilniuje. Dirbdama pas brolį kunigą, Leokadija gražiai prižiūrėjo kleboniją, ruošdavo nuostabias vaišes per atlaidus, kai suvažiuodavo daug svečių. Buvo puiki ir išradinga šeimininkė. 1962 metais Leokadija grįžo į Vilnių ir įsidarbino Respublikinėje statybos bazėje ekspeditore. Ten, nelaimingo įvykio metu, 1966 m. sausio 28 d. žuvo. Palaidota Rasų kapinėse Vilniuje, šalia motinos.
Sūnus Saulius mokėsi vidurinėje mokykloje, o po to mašinų gamybos technikume. Jį baigė ir, būdamas labai gabus, buvo priimtas dirbti į Vilniaus kuro aparatūros gamyklą (atsakingoms pareigoms). Gamyklai pakeitus savo profilį, iš ten išėjo ir pradėjo dirbti buitinio aptarnavimo dirbtuvėse. Po kiek laiko pats įkūrė savo įmonę – elektrinių prietaisų remonto dirbtuvę.
Saulius, dar nebūdamas 20 metų, vedė taip pat jauną mergaitę Gražiną, su ja susilaukė dukros Ilonos.
Ją atidavė į savaitinį vaikų darželį, nes patys turėjo dirbti, kad galėtų pragyventi. Dukra Ilona po kulinarijos mokslų baigė Vilniaus universitetą. Turi dvi dukras Elzę, su dviem anūkais Nojumi ir Lukne, bei Ievą su anūke Jore.
Gražina ir Saulius dar susilaukė ir sūnaus Tado. Sūnus Tadas baigė mokslus Vytauto vardo universitete, sukūrė šeimą su Daivute ir susilaukė Vinco, Mildos ir Mykolo.
Tačiau netrukus Saulius su žmona išsiskyrė ir vedė Raimondą. Su ja susilaukė dukros Audingos.
Dabar Saulius dar dirba įmonėje ir su savo antrąja puse prof. habil. dr. Živile Lukšiene turiningai leidžia laisvalaikį, keliauja.
