„Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“

    Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.

 Morkus   Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“

    Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“.

    Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“. Evangelija (Mk 7, 1–8a. 14–15. 21–23)

***

Evangelijos skaitinio komentaras

Iš žmonių širdies

Prisiminkime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“. Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kurio pėdomis turime sekti, jį išdavusį žmogų vadino savo draugu ir laisva valia pasidavė budeliams. Taigi mūsų draugai yra tie, kurie be priežasties mus vargina ir kamuoja, žeidžia ar žemina, kelia skausmą ar kančią, tampa mūsų kankinystės ir mirties kaltininkais. Juos mes turime mylėti, labai mylėti, nes už visa, ką jie mums padaro, mums suteikiamas amžinasis gyvenimas.

Mes turime nekęsti savo žemesniosios prigimties su jos ydomis ir nuodėmėmis, nes, mėgdama pasaulietišką gyvenimų, ji gali atskirti mus nuo Viešpaties Jėzaus Kristaus meilės ir amžinojo gyvenimo, traukdama žemyn į pragaro gelmes. Dėl savo pačių kaltės esame sugedę, apgailėtini, nepažįstantys jokio gėrio, godūs ir trokštantys daryti vien blogį, kaip sako Viešpats Evangelijoje: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“. Su meile, kuri yra Dievas, aš meldžiu visų savo brolių – tiek ministrų, tiek jų valdinių – atmesti visokį prisirišimą, visus reikalus bei rūpesčius ir tarnauti, mylėti, šlovinti bei garbinti mūsų Viešpatį Dievą tyra širdimi ir protu, nes šito Jis užvis labiausiai trokšta. Įkurkime savo viduje buveinę, kur Jis galėtų apsigyventi, Jis, Viešpats Dievas visagalis – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jis pats mums sako: „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“.

Šv. Pranciškus Asyžietis, †1226

 

Komentavimas negalimas.