Ž. Makauskienė: „Paritetas tarp Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių – netinkama formulė“

Tiek Lietuvoje, tiek ir Lenkijoje daug kalbama ir žinoma apie Lietuvos lenkų tautinę bendruomenę, jos problemas ir aktualijas. To negalima pasakyti apie kitapus sienos, daugiausiai etninėse žemėse Seinų-Punsko krašte gyvenančius Lenkijos lietuvius. Palyginti nedidelė ir pastaruoju metu sparčiai nykstanti Lenkijos lietuvių bendruomenė per visą XX amžių išsaugojo kalbą, tapatumą ir ryšį su Lietuva. 

Apie tautiečių gyvenimą už 1920 metais nustatytos sienos kalbamės su Lenkijos lietuvių bendruomenės veikėja, žurnaliste Živile Makauskiene. Mūsų pašnekovė – buvusi Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narė, žurnalo „Pasaulio lietuvis“ vyriausioji redaktorė, Laisvosios Europos radijo, vėliau – Lietuvos radijo korespondentė Varšuvoje, šiandien bendradarbiaujanti Lenkijos lietuvių bendruomenės žurnale „Aušra“.

Zivile

– Lietuvoje daug dažniau ir daugiau kalbama apie Lietuvos lenkų gyvenimą. Kuo gyvena Lenkijos lietuviai?

– Nelygu, kuo kas domisi. Pasienio kaimų gyventojai stebi ir stebisi, kaip iš Lenkijos į Lietuvą plūsta tušti sunkvežimiai, o atgalios grįžta prikrauti kukurūzų, šieno, šiaudų ir galvijų. Žmonės svarsto, ar tai jau Lietuvos žemės ūkio agonija. Politika besidomintieji svarsto Lenkijos Seimo rinkimų, kuriuose laimėjo konservatyvūs dešinieji, rezultatus ir suka galvas, kuo pagrįsti kai kurių Lietuvos politikų ir politologų džiūgavimai, kad dabar tai jau santykiai su Lenkija eis kaip per sviestą.

– Prieš pora metų plačiai nuskambėjo istorija apie uždaromas mokyklas lietuvių mokomąja kalba. Ar tada buvo jaučiamos Lietuvos Vyriausybės pastangos padėti išsaugoti mokyklas? Kokių veiksmų ėmėsi atsakingos Lietuvos institucijos?

– Dauguma lietuviškų mokyklų buvo likviduotos, vykdant Lenkijos švietimo reformą. Tuomet lietuviškos mokyklos buvo uždaromos, motyvuojant tuo, kad jose mokosi per mažai mokinių, ir dėl to jos nepajėgios išsilaikyti iš mokinio krepšelio lėšų, o savivaldybės neturi pinigų papildomam jų finansavimui. Negalima teigti, kad Lietuva nesidomėjo ar nesistengė padėti išsaugoti tas mokyklas, bet šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, Lenkija nelinkusi nuolaidžiauti dėl vadinamosios strateginės partnerystės, ir kas buvo sumanyta, tas ir įvyko.

– Kokia šiuo metu krašte yra lietuviško švietimo padėtis?

– Iš keliolikos lietuviškų mokyklų liko praktiškai tik trys: Seinų „Žiburio“ mokykla, kuri buvo įsteigta kaip privati mokykla, pastatyta ir iš dalies išlaikoma Lietuvos valdžios pastangomis, Vidugirių pradžios (šešiametė) mokykla, ir Punsko Kovo 11-osios licėjus. Punske dar veikia mišri lietuvių-lenkų pradinė mokykla ir gimnazija.

– Apskritai lietuvių Lenkijoje pastebimai mažėja, nors pati Lenkija demografinės krizės nejaučia. 2002 metų surašymo metu lietuviais užsirašė apie 5800 žmonių, o 2011 metais kaip pagrindinę tautybę lietuvių nurodė jau apie 5000. Tai daugiau nei dešimtadalis lietuvių per dešimtmetį. Lietuviai Lenkijoje nyksta? Kodėl?

– Dar liūdniau atrodo reikalai, jei žvelgsime iš tolesnės perspektyvos. Antai, pokario metais buvo nurodoma, kad Lenkijoje gyvena iki 40 tūkstančių lietuvių. Dalis jų buvo karo emigrantai iš Lietuvos, kurie pasinaudodami galimybe repatrijuoti, pasitraukė iš sovietų okupuotos Lietuvos ir apsigyveno Vroclave, Gdanske, Štetino apylinkėse. Dėl sudėtingų ano meto aplinkybių jų vaikai dažnai net ir nežinodavo, kad tėvai – ne lenkai, tad jau antra karta visiškai nutautėjo. Bet dauguma lietuvių gyveno etninėse žemėse, vadinamame Suvalkų trikampyje.

Daugiau skaitykite čia

lzinios

 

 

 

 

vienas komentaras Ž. Makauskienė: „Paritetas tarp Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių – netinkama formulė“;

  1. Antanas sako:

    Lietuvoje irgi tusteja lietuviu-jaunimas traukia po visa pasauli…….