Vytautas Sinica. „Būkime eurotautininkais“. „Ir viskas bus gerai“?

Tikėjimas yra į priekį varanti jėga. Pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje nuvilnijo žinia, kad lietuviai labiausiai iš visų Europos Sąjungos (ES) šalių gyventojų pasitiki pačia Europos Sąjunga. Kaip pabrėžė V. Gaidys, jokioje kitoje šalyje pasitikėjimas nesiekia 60 proc., gi Lietuvoje – net 66 proc. Netrūko šio reiškinio aptarimų. Rodos, niekas neatkreipė dėmesio į įtampą tarp lietuvių eurooptimizmo, Lietuvos politikų europasyvumo ir ES senbuvių europesimizmo. Įtampos, galinčios palikti Lietuvą kvailio vietoje. 

 
Avinėlių tylėjimas
 
Vytautas Sinica

Vytautas Sinica

Ne pirmus metus Europos Sąjungoje kaupiasi netikrumo nuojauta ir vis atviriau pripažįstamas projekto nestabilumas. Tai didelis įvykis, nes ilgus dešimtmečius ES integracija buvo, tegu ir su klūpčiojimais, tačiau kryptinga ir niekam nekėlė abejonių. Šiandien kryptis nebeaiški. „Tikrai tikiu, kad europinis projektas gali žlugti“ – 2016 m. pareiškė Europos Komisijos vicepirmininkas Fransas Timmermansas. 2017 metais Europos Komisijos pirmininkas J.C.Junckeris paskelbė penkis galimus ES raidos scenarijus, kviesdamas ES šalis rinktis Sąjungos gelbėjimo kelią. Bėda, jog scenarijuose nebuvo krizės priežasčių pripažinimo. Dauguma šalių ėmėsi aktyvių akademinių ir politinių diskusijų apie tai, kokia ES vizija joms priimtiniausia. Tik ne Lietuva. 

 
Lietuvoje valdžioje besirotuojančių partijų įtvirtintas naratyvas, jog nepriklausomybę iškovojome tik tam, kad taptume Europos Bendrijos (būsimos ES) dalimi, ir todėl kažkaip net nepatogu kelti klausimus apie Europos ateitį ar, juolab, ES projekto nesėkmes. Tonas užduotas 2004 lapkritį neskaičius pirmiesiems ratifikuojant sutartį dėl Konstitucijos Europai (pabrėžtina, ne narystę ES, o jos federalizaciją). Šio tono laikomasi iki šiol. Dauguma partijų tiesiog lakoniškai įrašo programose, jog palaiko Europos integraciją. Matyti niuansus, prieštaravimus (visų pirma tarp ES kariuomenės planų ir NATO, tarp federalizacijos ir suverenumo) nesivarginama. Deja, absoliuti kapų tyla Europos ateities klausimu girdėti ir iš valdančiosios valstiečių partijos. Paskelbti poziciją, kai viskas bus nuspręsta kitose Europos sostinėse, bus tik bereikšmis triukšmas. 
 
Šventas tikėjimas
 
Čia aktyvumu išsiskiria TS-LKD, gegužės viduryje pristačiusi jau ne pirmą dokumentą Europos ateities klausimu. Pastarasis, pavadintas „Tikime Europa“, nors buvo intensyviai švelninamas konservatyvesnio partijos sparno, išsiskiria radikalumu. Deklaracijos autoriai teisūs, kad „Lietuvai nepaprastai svarbu aktyviai dalyvauti tolesniame ES strategijos formavime ir žemyno likimo kūrime.“ Tačiau deklaracijos siūloma vizija persmelkta fatalizmo, kuris tam dalyvavimui nepalieka nei vietos, nei prasmės – integracija esą yra natūrali, negrįžtama, savaime vertinga ir nediskutuotina. Lietuva turi ją palaikyti, nes kitaip ir būti negali. 
 
Konservatorių tekste nesileidžiama į trokštamos ES sąrangos konkretybes, tačiau nuorodų į didesnį viršnacionalinį kišimąsi gausu, o priešingų – nė kvapo. Skelbiama, kad daugiau politikos sričių turėtų būti atiduota ES kompetencijai, o pavyzdžiais nurodomos pačios jautriausios – švietimo, socialinės politikos – sritys. „Mes įsitikinę, kad Lietuva po 1990-ųjų metų daugiausia pozityvių permainų įgyvendino tose ekonominėse, socialinėse ir saugumo srityse, kuriose teko įgyvendinti aiškius vakarietiškus standartus. Pavyzdžiui, Lietuvai aktyviai dalyvaujant sukurta svarbiausius Lietuvos ekonominius ir nacionalinio saugumo interesus atitinkanti ES strategija dėl energetikos ir transporto infrastruktūros bei sistemų integracijos sėkmingai baigiama įgyvendinti su ES parama. Todėl Lietuva neturi baimintis ES politikos galių plėtros į naujas sritis, kaip kad socialinę politiką, sveikatos apsaugą ar švietimą, kur Lietuva iki šiol turi daugiausia neišspręstų problemų. Tokia gerai apgalvota plėtra, laikantis esminio subsidiarumo principo, padės spartesnei socialinėsekonominės gerovės konvergencijai įvairiose ES šalyse.” Po painia retorika slypi unikalus politinis siekis – pirmąkart Lietuvos istorijoje savanoriškai kviečiama atiduoti kuo daugiau suverenumo. Nes – tai ne mažiau unikalu – Lietuva geriausiai darė tai, ką darė ne spręsdama pati, o vykdydama ES nubrėžtas gaires. Atskirais atvejais tai buvo tiesa, tokių sričių yra. Tačiau bendra generalizacija, kaip TS-LKD deklaracijoje? Paradoksalu, tačiau partija, besipiktinanti, kad per Sąjūdžio minėjimą Seime kalbėję žmonės skleidė nusivylimą Lietuva ir jos laimėjimais, pati oficialiai skelbia, kad laimėjimai pasiekti ten, kur motiniška ES ranka neleido mums suklysti. 
 
Gerbtinas nuoširdaus atvirumo pliūpsnis buvo Naujojo Židinio – Aidų nuolatinio autoriaus, o nuo šiemet ir TS-LKD nario dr. Bernardo Gailiaus straipsnis „Europos federacija bus. Bet mes galėtume padaryti ją geresnę“. Tekste taip pat remiamasi minėtoje TS-LKD deklaracijoje sutikta nuostata, kad ES federalizacija yra objektyvus ir neišvengiamas vyksmas. „Žingsnelis po žingsnelio Europa eina ten, kur neišvengiamai turės atsidurti. […] Vadinamieji euroskeptikai klysta teigdami, kad esama alternatyvų Europos federacijai. Alternatyvų nėra.” Tačiau ką aptakiu žodynu maskavo partija, tą tiesiai pasakė B. Gailius. „Vis aiškiau tikrovėje ryškėjanti Europos federacijos realybė tradiciškai maskuota senoviniais eufemizmais: „Europos branduolys“, „integracija“, „konsolidacija“ ir pan.”, – apie partijos suvažiavimą tekste rašo jis. Iš tiesų, aiškumas reikalauja įvardyti, jog TS-LKD pasisakė už Europos federacijos sukūrimą. B. Gailius tą ir padaro. TS-LKD rezoliuciją galima adekvačiai vertinti tik jo teksto kontekste. 
 
Rezoliuciją lydėjo nemaža partinė įtampa, nes tautiniai sentimentai TS-LKD narių gretose gyvi ir stiprūs. Problemą kaip visada išsprendė partijos garbės pirmininkas prof. V. Landsbergis, lyg tarp kitko (Astravo kontekste) pakvietęs būti eurotautininkais. „Tautiniai drabužėliai perspektyvoje virsta įkapėmis. Būkime eurotautininkais ir nesižavėkime savojo tautinio Seimo kolūkiu“, – sakė V. Landsbergis. Kas gi jie, tie eurotautininkai? Landsbergis nepaaiškina, tačiau pakankamai akivaizdu. Eurotautininkas yra sena ES projekto kūrėjų svajonė – žmogus, Europą mylintis kaip savo Tėvynę, kaip savo tautos namus, Europai jaučiantis tuos pačius sentimentus, kuriuos patriotai jaučia savo šaliai. Toks prisirišimas, nors kasmet matuojamas sociologų, nors kuriamas įvairiais projektais (kaip pripažino N. Putinaitė, net ir „Erasmus“ programa skirta būtent tam) ir dosniai finansuojamas, niekaip neįsivyrauja. Europoje mažai eurotautininkų ir, tiesą sakant, mažėja. 
 
Tačiau Lietuvoje skelbiama federacijos neišvengiamybė. TS-LKD skelbia, kad tikime Europa. Kas ta Europa? Akivaizdu, kad ji tapatinama Europos Sąjungai. Visoms diskusijoms apie ES būdinga klaida, lygybės ženklas tarp Europos ir Europos Sąjungos čia atsikartoja aidu. Europa kaip civilizacija ir geopolitinis darinys nereikalauja jokio tikėjimo, ji egzistuoja iki mūsų, su mumis ir po mūsų. Tad kuo tikime? Ar kad Europos Sąjunga yra geras dalykas? Tikime. O kas netiki? Ar kad ES įveiks iššūkius ir toliau judės link, konservatorių žodžiais, „natūralios konvergencijos“? Atsakymo tekste nėra, tačiau galima suprasti turint galvoje abu ir ypač pastarąjį variantą. Tikima tiek ES verte, tiek nepažeidžiamumu. Konvergencijos dėsnis turi pildytis, niekur jis nedings. 
 
Kažkuo pasitikėti reikia
 
Drąsos tokiam optimizmui konservatoriam suteikia tai, kad Lietuvos visuomenė taip pat išskirtinai pasitiki Europos Sąjunga. Šiais metais pasitikinčių ES Lietuvoje, pagal eurobarometrą, buvo 66 proc., pernai – 64 proc. Išliekame ES pasitikėjimo lyderiais, arčiausiai mūsų portugalai ir danai su 57 proc., regiono kaimynų pasitikėjimas ES nesiekia 50 proc. 
 
Teisus politologas Mažvydas Jastramskis, sakydamas, kad „Veikia kompensacijos mechanizmas, kai tokiose valstybėse, kurių visuomenė nepasitiki sava valdžia, tikisi tam tikro teisingesnio valdymo iš europinių institucijų. Savos institucijos laikomos nepatikimomis, korumpuotomis arba nekompetetingos ir geros valdžios trūkumas kompensuojamas žiūrint į ES institucijas“. Lietuvos visuomenė tikrai įspūdingai nepasitiki nei Seimu, nei Vyriausybe, nei partijomis. 
 
Nesena „Yougov“ apklausa patvirtino, kad Lietuvos piliečiai bene mažiausiai iš visų apklaustų šalių pasitiki savo nacionalinės valdžios gebėjimu spręsti problemas. Ypač ryškus Lietuvos ir Lenkijos kontrastas. Ekonominių problemų sprendimo iš nacionalinės valdžios tikisi vos 16 proc. Lietuvos ir 39 proc. Lenkijos respondentų, kad vyriausybė išspręs nedarbo problemą tikisi atitinkamai 18 ir 37 proc. lietuvių ir lenkų, kad šalies valdžia užtikrins maisto kokybės standartus tikisi atitinkamai 29 ir 42 proc. Dauguma klausimų Vakarų Europos šalių respondentų atsakymai yra arčiau lenkų nei lietuvių. 
 
Tačiau kažkuo pasitikėti reikia. Kokybiškos valdžios viltys nukreipiamos į institucijas tiek įsikūrusias, tiek sudarytas iš sėkmingesnių, nes turtingesnių, valstybių atstovų. Pagal tą pačią apklausą lietuviai beveik labiausiai iš apklaustų tautų pasitiki Europos Parlamento, Europos Komisijos ir Europos Teisingumo Teismo sprendimų kompetentingumu (48, 48 ir 61 proc.). Sekant vyraujančiu euroskeptiškos Lenkijos naratyvu, kiek paradoksaliai turėtų atrodyti tai, kad ES institucijomis labiau pasitiki būtent tik lenkai. Jų tikrai didelį pasitikėjimą tiek sava, tiek europine valdžia atspindi ir prezidento referendumui siūlomos pataisos, tarp kurių – ir nacionalinės teisės viršenybė prieš europinę, ir konstitucinis narystės ES įsipareigojimas. 
 
Lietuviai išsiskiria bendru ES palaikymu ir pasitikėjimu jos institucijomis, tačiau stokoja tokio pasitikėjimo konkretesniais klausimais. 2017 m. eurobarometro duomenimis, palaikymas euro valiutai Lietuvoje yra mažiausias tarp visų ES narių – vos 36 proc. Kartu Lietuva yra vienintelė ES šalis, kurioje neigiamai vertinančių eurą yra daugiau nei jį palaikančių. Tačiau konkrečiais konstitucinės reikšmės klausimais lietuvių nuomonė išlieka nesvarbi – prisidengiant garsiuoju faktu, kad lietuviai pasitiki Europos Sąjunga, integracijos klausimais jų nuomonės niekas neklausia. 
 
Tuo tarpu „senojoje“ Europoje
 
Bernardas Gailius teigia, kad „Europos federacija jau dabar gimsta. Kol kas ji gimsta tradiciškai – bendradarbiaujant Vokietijai ir Prancūzijai ir šiek tiek Italijai.” Tačiau Europos aktualijos liudija priešingai. 
 
„Sunku pervertinti, koks gilus yra Italijos populistinės vyriausybės euroskepticizmas“, – teigia birželio 18 vedamasis straipsnis politico.eu portale. Vyriausybė atspindi pačių italų nuotaikas. Palankiai ES perspektyvas vertina 37 proc. italų, jeigu vyktų referendumas dėl narystės ES, už pasilikimą balsuotų 48 proc. dalyvių. 
 
Tos pačios tendencijos Prancūzijoje, kur prezidentas E. Macronas pats nepalaiko referendumo idėjos, tačiau viešai pasisakė manantis, jog prancūzai balsuotų už išstojimą iš ES, o nacionalizmo ir antieuropietiškų nuotaikų lygį šalyje ir Europoje laiko pavojingu ES išlikimui. Apklausos rodo, kad jis nėra toli tiesos – Prancūzijoje už pasilikimą ES balsuotų 46 proc. piliečių. 
 
Nusivylimas auga ne tik Pietuose. Švedijoje rugsėjo 9 vykstančius rinkimus tikriausiai laimės Švedijos demokratų partija, apklausose pirmaujanti su 29 proc. rinkėjų palaikymu. Ši partija skelbia, kad Švedija įstojo ne į tokią Europos Sąjungą, kokia ji yra dabar, ir žada britų pavyzdžiu suteikti galimybę švedams balsuoti dėl narystės ES referendumu. Pagal balandį atliktas apklausas, tokiame referendume už pasilikimą ES balsuotų 49 proc. gyventojų, 30 proc. žino, kad balsuotų už pasitraukimą, 19 proc. nėra apsisprendę. Tai akivaizdaus netikrumo situacija. 
 
Pasiekta situacija, kai eurooptimistais gali būti vadinamos šalys, kuriose apsisprendusių palaikyti tolesnę narystę Sąjungoje yra bent daugiau nei pusę. Tai Suomija (54 proc. balsuotų „už“ narystę), Danija (58 proc.), Vokietija ir Graikija (po 60 proc.), Ispanija (65 proc.) ir didžioji eurooptimistė Lietuva (64 proc.). Atkreiptinas dėmesys į šiuos 64 procentus, gerokai besiskiriančius nuo palaikymo, kurį ES mūsų šalyje turėjo 2004 metais stojant į Sąjungos sudėtį. Ir vėl paradoksaliai atrodo tariamai euroskeptiška Lenkija, kurioje net du trečdaliai (68 proc.) balsuotų už tolesnę šalies narystę ES. 
 
Iš tiesų lenkai ir vengrai buvo ir išlieka nuosekliais ir tvirtais ES šalininkais. Dar 2016 metais, pačiame migrantų krizės įkarštyje, palaikymas ES jose buvo tuo metu didžiausias Europoje – atitinkamai 71 ir 62 proc. Tai ne paradoksas ir šios nuostatos atsispindi politikų veikloje. Šiose šalyse politiniai lyderiai kalba apie ES reformas dėl ES išsaugojimo, konstatuodami, jog nereformuojamai ES kyla reali grėsmė sugriūti dėl visuomenių nepalaikymo. Kartu su čekais ir slovakais šios šalys jau seniai ėmėsi iniciatyvos ir formuluoja alternatyvios ES ateities vizijas. 
 
Prie jų jungiasi Austrijos, Nyderlandų, Danijos politiniai lyderiai, nenorintys ES griūties ar savo šalies pasitraukimo, kaip to nenori ir Višegrado šalys, tačiau kartu matantys dabartinei ES krypčiai kylančius iššūkius ir griūtį, prie kurios ji gali atvesti. 
 
Paveikslas ir pasirinkimas
 
Paveikslas Europoje tad nėra labai sudėtingas. Vakarų Europos šalyse esama didelio nusivylimo Europos Sąjunga. Didžioji Britanija jau pasitraukė, mažų mažiausiai Prancūzijoje, Italijoje ir Švedijoje visuomenės nuotaikos leidžia kalbėti apie pasitraukimo grėsmę. Prancūzijoje valdžia neleis tam atsitikti, tačiau esama Italijos valdžia ir galima Švedijos valdžia po rudens rinkimų gali leisti tokį scenarijų. Visai kita situacija Vidurio Europoje, kur itin kritiški ES klaidoms, visų pirma atvirų sienų politikai, vyriausybių vadovai atvirai kritikuoja ES, tačiau – atsižvelgdami į savo visuomenių proeuropietiškumą ir nacionalinius interesus – deda pastangas išsaugoti Europos Sąjungą, ir priimti tam būtinas reformas (visų pirma, sustabdyti labiausiai prieš ES nuteikiančią masinę imigraciją). E. Macronas ir A. Merkel vis dar puoselėja gilesnės Europos integracijos esamu keliu vizijas, tačiau neturi tam palaikymo nei tarp kitų Europos lyderių, nei namuose, tarp rinkėjų ir politikų. Lietuva šiame paveiksle gali toliau stebėti viską iš šalies ir įtikinėti save neišvengiama Europos federalizacija. Tačiau tiesa priešinga – Europos federalizacija yra neįmanoma ir jos tikrai nebus. Ja tikintieji bus skaudžiai nuvilti, jais sekantieji – apgauti. Europos Sąjungą galima ir būtina išsaugoti, tačiau tam būtina kuo greičiau atsisakyti gilesnės funkcinės integracijos ir kosmopolitinio atvirumo iliuzijų. Europos tautos tai vis griežčiau atmeta. Lietuva nėra, niekada nebus ir neturi būti ES griovėjų stovykloje. Tačiau realus pasirinkimas: gyvensime federacijos iliuzijose ar padėsime kritiškiems reformatoriams? Norėtųsi sulaukti antrojo varianto. ES ateities, kaip ir geopolitinio saugumo klausimais, Lietuvai pakeliui su Varšuva, o ne su Briuseliu. 
propatrija

 

Komentavimas negalimas.