Vyskupo Antano Baranausko pamokslai

Ar norėtumėte, jeigu būtų įmanoma, pasiklausyti Seinų vyskupo Antano Baranausko pamokslų, sakytų lietuviškai Seinų katedroje? Turbūt ne, nes šie pamokslai, nors ir labai būtų įdomūs ir vertingi, tęsdavosi nepaprastai ilgai – neretai ir kelias valandas.

staug-baranauskas

Lietuvių kalbos draudimo laikais Antano Baranausko pamokslai buvo labai reikšmingi. Jie lietuviams klierikams davė daugiau, nei būtų davusios legalios gimtosios kalbos pamokos. Vyskupas neretai sakydavo du pamokslus: lenkišką ir lietuvišką. Kartais lenkišką pamokslą pavesdavo sakyti kunigams, o lietuvišką visada sakydavo pats.

Juozas Vaina rašė: „Atvykęs į Seinus pradžioje vyskupas klausė žmones išpažinties. Kunigų manymu norėjęs jis tokiu būdu pramokti dzūkiškai. Sakydamas pamokslus vyskupas mėgindavo naudotis vietine tarme, bet taikydamas dėsnius pataikydavo ir į nevartojamus išsireiškimus, dėl ko žmonės sakydavo, kad vyskupėlis iš jų šnektos „šidzina“ /pajuokia/. Žmonėms pamokslus sakydavęs kartais iki dviejų valandų, o sušauktiems kunigams rekolekcijų nusiskundė: „Ką aš jums vos per tris savaites galėsiu pasakyti?“ Sakydavo jiems pats po keturias valandas priešpiet ir popiet. Ir nėra ko stebėtis, nes to meto kunigų išsilavinimo lygis nebuvo aukštas.“[1]

Vysk. A. Baranauskas

Vysk. A. Baranauskas

Vysk. A. Baranausko pamokslai būdavę ilgi. Kartą Seinuose jis pamokslą sakė dvi valandas. Vienas kunigas, nežinodamas, kad tai vyskupas, per pietus ėmė kalbėti, kad jis tokį kunigą suspenduotų. Nežinia, kaip į šiuos žodžius reagavo pats A. Baranauskas.

Vyskupas, sakydamas pamokslus, kalbėjo taip, kad paprasti žmonės jį suprastų. Jis suvokė, kad kalbėti apie aukštus daiktus iškilia kalba mažai išsilavinusiems žmonėms nėra prasminga.

Seinuose leidžiamas „Vadovas“ rašė: „Vyskupo pamokslai tęsdavosi po valandą, pamaldos po keturias valandas; patsai nežmoniškai kankindavosi ir kankindavo savo asistą. Iš tikro nuostabu, kur vyskupas ėmė ir pajėgų dvi valandi iš eilios kalbėti: bet paskutinę dieną tečiaus atsiklaupęs ant genuflektorijo begiedant litaniją užmigo.“[2]

Vyskupas ne visada buvo pakantus kitiems pamokslininkams. Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė aprašo vieną tokių įvykių: „Vieną kartą kunigas Juozapas Laukaitis sakė pamokslą apie pragarą. Po sumos vyskupas pasikvietė savo kapelioną į atskirą kambarį prie zakristijos ir pradėjo auklėti:

– Aš nesitikėjau, kunige Juozapai, kad tu pasakysi tokį kvailą pamokslą: nei turinio, nei plano… Pamokslas žemiau kritikos.

– Ekscelencija, šį pamokslą aš išsiverčiau iš prancūzų kalbos. Tai ne mano pamokslas, o Bossneto, vieno iš įžymiausių pamokslininkų, – kaip kirviu kirto kunigas Juozapas Laukaitis.

Vyskupas įdėmiai peržvelgė kunigą ir susiraukęs kažką tyliai sumurmėjo, tačiau po šio įvykio niekada nekritikavo savo kapeliono pamokslų.“[3]

Seinų vyskupui  rūpėjo vaikų katekizacija. Jis įsakė per ištisus metus du kartus per savaitę organizuoti katekizacijos pamokas. Lengva tai buvo padaryti Italijoje, kur mažos parapijos, o Seinuose, ypač rudenį, kaimo vaikams buvo per toli ir per sunku taip dažnai vaikščioti. Vyskupo užmojai nebuvo iki galo įgyvendinti. Pamokos vykdavo tik vasaros ir rudens mėnesiais.

1900 m. pabaigoje Šventasis Tėvas išleido encikliką leisdamas viso pasaulio vyskupijoms švęsti jubiliejų. Tam tikslui buvo paskirti šeši mėnesiai. Vysk. A. Baranauskas nusprendė, kad jubiliejus Seinų vyskupijoje prasidės gegužės 5 dieną. Čia jubiliejaus pradžia sutapo su Seinų katedros konsekracijos diena, ketvirtuoju sekmadieniu po Velykų.

Seinų bazilikos vidus

Seinų bazilikos vidus

„Vadovas“ rašęs: „Apsirėdęs bažnytiniais rūbais, vyskupas nuo sosto pasakė du ilgu dviem kalbom pamokslu, viską smulkiai išaiškindamas. Paskui per procesiją ant gražios paduškėlės nešta Šv. Tėvo breve, toliau po sumos vėl du pamokslu. Apeigos tęsėsi nuo 9 v. ryto ligi 2 v. po pietų.

Vyskupo buvo įsakyta 15 viešų procesijų į bažnyčią, o tokis procesijoje bažnyčios aplankymas lygus buvo keturiems paprastiems aplankymams. (Gal vertėjo tų procesijų paskirti mažiau, o tada jos būtų iškilmingesnės). Tečiau Seiniškėse procesijose žmonių nedaug tedalyvaudavo. Procesija eidavo iš Bažnyčios į Šv. Agotos koplyčią, paskui vėl grįždavo bažnyčion ir kunigas su žmonėmis atkalbėdavo po septynerius poterius. Negalima sakyti, kad iš to nebuvo dvasiškos naudos, bet ir ne tiek, kiek dvasiškija tikėjosi. Būtų buvę ne pro šalį tuomet įvesti rekolekcijas, kaip tai buvo 1847 m. ad instar jubilei. Pabaiga ne taip jau buvo iškilminga, kaip pradžia: paprastai būdavo Mišparai su Švenč. Sakramento išstatymu, pamokslai, procesija ir Te Deum laudamus.“[4]

Dr. Bronius Makauskas teigia: „Lietuviams ir lenkams vyskupo Baranausko potvarkiu katedroje pamokslai bei suplikos vyko abiem kalbom. Jų turėjo klausytis abiejų tautų tikintieji. Tokiu potvarkiu vyskupas siekė suteikti rango lietuvių kalbai ir mokyti tarpusavio tolerancijos (pakantumo). Suprantama, toks potvarkis galėjo būti vykdomas tik esant stipriai vyskupo asmenybei. O tokia Baranauskas, be abejonės, pasižymėjo.“[5]

Vyskupas suvokė lietuvių kalbos vertę ne tik mokslo srityje, bet ir tikinčiųjų religiniame gyvenime. Pasak dr. B. Makausko, „lietuvių kalba, jo supratimu, sėkmingiau atsispirdavo rusinimui nei slaviškoji lenkų kalba, kuri XIX amžiuje ėmė jau smelktis ir į kaimo aplinką, ypač Rytų Lietuvoje. Pirmieji Seinų vyskupo aplinkraščiai buvo skirti tautinių kalbų vartojimui bažnyčiose. Pirmą kartą Seinų katedroje vyskupas pamokslą skelbė lietuvių kalba, ir tai savo ingreso metu“[6].

Vyskupui rūpėjo lietuvių religinis švietimas. Jis norėjo jiems, kaip ir lenkams, priartinti tikėjimo tiesas gimtąja kalba. Kadangi lietuvių spauda lotyniškais rašmenimis buvo uždrausta, vyskupas pats perrašinėjo ir dalimis siuntinėjo į kitas parapijas lietuvių kalba katekizmą.

 Sigitas Birgelis, punskas.pl




[1] Vaina J. Prisiminimų pėdsakai. Varsnos, 1972, nr. 11–12, p. 6.

[2] Kun. P. A. Vygrių ir Seinų dijecez. istorija. Vadovas, Seinai, 1910, t. VI, nr. 23, p. 277.

[3] Biliūtė-Aleknavičienė E. Gaivusis šaltinis. Prelato Juozapo Laukaičio laikas ir asmenybė. Punsko „Aušros“ leidykla, 2007, p. 46.

[4] Kun. P. A. Vygrių ir Seinų dijecez. istorija. Vadovas, Seinai, 1910, t. VI, nr. 23, p. 278.

[5] Makauskas B. Antanas Baranauskas – nesuprastas intelektualas ir vyskupas. Antanas Baranauskas. Lietuvių poeto, vyskupo Antano Baranausko 100-osioms mirties metinėms paminėti populiarios-mokslinės konferencijos medžiagos. Punsko „Aušros“ leidykla, 2003, p. 73.

[6] Ten pat.

Ar norėtumėte, jeigu būtų įmanoma, pasiklausyti Seinų vyskupo Antano Baranausko pamokslų, sakytų lietuviškai Seinų katedroje? Turbūt ne, nes šie pamokslai, nors ir labai būtų įdomūs ir vertingi, tęsdavosi nepaprastai ilgai – neretai ir kelias valandas.

Komentavimas negalimas.