Vysk. Justinas Staugaitis – Seinų aukso amžiaus kontekste (2 dalis)

 Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui

 (Tęsinys)

 Po 19 metų, 1909 m. balandžio 14 d., Justinas Staugaitis – lietuvių tautos milžinas – atvyksta į Seinus redaguoti „Vadovo“. Tuoj patiria, kad čia įvykę didelių pasikeitimų. 1906 m. Seinuose buvo įsteigta Laukaičio, Dvaranausko ir Narjausko bendrovė „Šaltiniui“ ir geroms knygoms leisti. Bendrovės iniciatorius buvo kun. J. Laukaitis. Narių suvažiavime, kuris vyko Marijampolėje, kun. J. Laukaitis siūlė „Šaltinį“ steigti Seinuose. Pasak jo, Seinai esą vyskupijos centre, čia veikia seminarija, kurioje dirba daug dvasininkų, rašysiančių laikraščiui tekstus. Mieste ir aplinkiniuose kaimuose gyvena daug aplenkintų dzūkų, tad čia leidžiamas „Šaltinis“ pasitarnautų jų „atgavimui“ Lietuvai.

"Šaltinio" spaustuvė

„Šaltinio“ spaustuvė

J. Laukaičio idėjoms nepritarė J. Staugaitis. Jis siūlė „Šaltinį“ steigti Aleksote arba Marijampolėje. Pateikė keletą svarių argumentų. Pirma, „Šaltinis“ skirtas ne Seinų dzūkams, bet visai Lietuvai, todėl jis turėtų eiti iš didelio centro, kuriame geriau jaučiamas gyvenimo pulsas. Antra, Seinų dzūkų atgaivinti užtektų, jei kunigų seminarijos kunigai uoliai platintų „Šaltinį“ ir į jį rašinėtų. Trečia, Seinai yra Lietuvos pakraštyje, toli nuo svarbesnių kelių ir geležinkelio linijos. Ketvirta, spaustuvę geriausia steigti Kaune ir Vilniuje, kadangi juose verda lietuvių kultūrinis gyvenimas. Čia spaustuvė ir laikraštis turėtų patogiausias sąlygas. J. Staugaitis įtikinėjo, kad jei būtinai reikia turėti įmonę šiapus Nemuno, tai reikėtų ją steigti Aleksote, kuris yra Kauno priemiestis, arba blogiausiu atveju – Marijampolėje.

Bendrovės narių dauguma pritarė J. Staugaičio argumentams. Šiuo klausimu buvo priimta rezoliucija. J. Staugaitis savo atsiminimuose rašė: „Bet kun. Laukaitis, per siaurai žiūrėdamas į gyvenimą, padarė savo: prisidengdamas prel. Antanavičiaus, diecezijos valdytojo, autoritetu, įsteigė spaustuvę Seinuose ir iš ten ėmė leisti „Šaltinį“. Aš jau ir taip buvau senųjų klebonų prel. Antanavičiui skundžiamas, kaipo pavojingas novatorius. Antanavičius juo labiau nusistatė prieš mane, kai iš kun. Laukaičio sužinojo, kad aš norėjęs „Šaltinį“ iškelti iš Seinų.“

***

J. Staugaitis

J. Staugaitis

 J. Staugaitis greitai suprato, kad Seinai nebuvo jau tas pats ramus kampelis, kuriame lėtai ėjo lenkinimo darbas. Visi jaunieji kunigai buvo jau susipratę lietuviai ir uoliai vykdė sulenkėjusių dzūkų atlietuvinimo darbą. Lenkai, pamatę pavojų, pasiryžo neužleisti pozicijų. Prasidėjo tyli, bet atkakli kova. Kieno stipresnės pajėgos, turėjo laikas parodyti.

Seinų lietuviai turėjo daug savų kunigų, bet mažai pasauliečių inteligentų. Tarp pastarųjų buvo agronomas Vincas Totoraitis, „Žiburio“ mokyklos mokytojai Juozas Grabauskas, Teresė Kryžanauskaitė (vėliau Totoraitienė) ir dar keli. Apskrities valdybos referentas p. Milevičius buvo lietuvis, bet lietuviškiems reikalams abejingas.

J. Staugaitis rašo: „Su šitomis savo pajėgomis lietuviai darė, ką galėjo. Turėjo savo „Žiburio“ skyrių, kurio būdavo gana dažnai ir gyvi susirinkimai. „Žiburys“ turėjo savo mokyklą, kurią lankydavo kelios dešimtys vaikučių. Buvo ir gana gerai veikiąs knygynas. Lietuviai turėjo neblogą savo chorą ir dažnai ruošdavo vaidinimus bei koncertus.

Šventomis dienomis, ypač vasaros metu, lietuviai inteligentai (daugiausia kunigai) darydavo ekskursijas į kaimus ir ten ruošdavo susirinkimus. Visa šita stipriai veikė žmones. Daugelis pusiau aplenkintų dzūkų ėmė susiprasti ir jaustis esą lietuviai. Seiniškių veikimas spinduliavo ir į apylinkę, ypač kad ir kitur Dzūkuose kunigai buvo susipratę lietuviai. Seinų apylinkėje kelias lenkinimui, galima sakyti, jau buvo užkirstas. Jei būtų ir toliau taip laisvai veikta, tai lietuvybė lig šiandien jau gal būtų žymiai pasivariusi ir į pietus nuo Seinų, kur gyveno tie patys, bet jau sulenkinti, dzūkai.“

Lenkai į lietuvių pastangas atlietuvinti sulenkėjusius dzūkus ramiai žiūrėti negalėjo. Jų pusėje buvo beveik visi miesto inteligentai. Seinų lenkams vadovavo kan. R. Jalbžykovskis. Mieste buvo įsteigta „Katalikų sąjunga“ („Związek Katolicki“), jie pradėjo ruošti susirinkimus, vakarėlius, įsteigė kooperatyvą „Ūkininkas“ („Gospodarz“), kuris turėjo didelę apyvartą ir teikė nemaža pelno.

Jei anksčiau lenkų kunigų ir seminaristų čia buvo nedaug, tai dabar, kai tik atsilaisvindavo seminarijos profesoriaus vieta, ją užimdavo lenkas. Staugaičio mokymosi Seinuose laikais lenkai stodavo į Varšuvos ar Lomžos seminarijas. Dabar, matyt, buvo paskelbtas šūkis: „Gelbėti pakraščius!“ Taigi į Seinų seminariją pradėjo atvažinėti jaunuoliai nuo Lomžos. Čia vis daugiau buvo lenkų klierikų. Seinų diecezijoje lenkiškasis gaivalas vis stiprėjo.

 Šiek tiek apie J. Staugaičio redaguojamą „Vadovą“

 staug-vadovasJ. Staugaitis 1909 m. birželio mėn. „Vadovo“ puslapiuose išdėsto, koks jo redaguojamas žurnalas turėtų būti: „Seniau kiekvienas Lietuvos kunigas, beskaitydamas save lenku, galėdavo apsieiti su lenkų literatūra bei laikraštija. Lietuvai iš miego pasibudus, pradėjo atsirasti ne tik mūsų krašto apskritai savieji reikalai, bet ir mūsų tikybinis gyvenimas nuolat gamina klausimus, kurie nėra ir negali būti gvildenami lenkų laikraštijoje. Iš čia išeina lietuviškojo dvasiškijai skiriamo organo reikalingumas. Kur laikraštija plačiai iškerojusi, kaip antai: Vokietijoj, Prancūzijoj, net pačioj Lenkijoj, ten ir kunigai turi ne vieną organą savo reikalams aptarti.“

Redaguodamas „Vadovą“, J. Staugaitis atliko milžinišką darbą. Pateiksiu keletą skaičių. 1910 m. „Vadovą“ sudarė 1235 puslapiai. Kun. Staugaičio paskelbti tekstai apima 365 puslapius. 1911 m. „Vadove“ buvo 1230 puslapių teksto. Kun. J. Staugaičio išspausdinti tekstai apima 300 puslapių. Vadinasi, redaktoriui kun. J. Staugaičiui 1910 m. teko prirašyti apie 30 %, o 1911 m. jo skelbti tekstai sudaro apie 25 % žurnalo apimties. Tačiau dalis tekstų žurnale yra nepasirašyti. Be abejo, nemažai iš jų buvo parašyti J. Staugaičio plunksna.

Pablogėjus sveikatai (nusilpus akims) kun. J. Staugaitis savo prašymu pasitraukė iš „Vadovo“ redaktoriaus pareigų. Atsiminimuose apie tai užsimena: „Gydytojas specialistas patarė man iš redakcijos pasitraukti. Pranešiau tai vyskupui ir prašiausi iš redakcijos mane atleisti. Vyskupas iš principo sutiko, tik liepė palaukti, nes dar nesą man tinkamos laisvos vietos.“

„Vadovo“ redaktorius kun. J. Staugaitis buvo iki 1912 m. liepos numerio. Rugpjūčio mėn. „Vadovo“ niekas nepasirašė. Rugsėjo numerio redaktoriumi vėl nurodomas kun. J. Staugaitis. Galimas daiktas, kad žurnalą jis redagavo būdamas Pakuonyje. Paskutinis numeris, kuriame J. Staugaitis nurodomas „Vadovo“ redaktoriumi, yra 1913 m. rugpjūčio. Rugsėjo numerio redaktoriumi nurodomas jau kun. dr. Pranciškus Kuraitis.

1909–1913 m. J. Staugaitis redagavo 50 „Vadovo“ numerių. Nustojęs redaguoti „Vadovą“, jis toliau rašė jam straipsnius.

 Nors pats J. Staugaitis to neakcentuoja, Seinai suvaidino jo gyvenime didelį vaidmenį. Seinų kunigų seminarija buvo jam svarbi ir reikšminga tautinio atgimimo kalvė. Čia formavosi jo mąstysena, pasaulėjauta, pasiryžimas dirbti Dievui, tautai ir tėvynei. Nepaprastai svarbus buvo laikmetis, praleistas Seinuose redaguojant „Vadovą“. Jis subrandino J. Staugaitį dirbti politinį darbą, aukotis atgimusiai Lietuvai.

(Pabaiga)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl

Komentavimas negalimas.