Vysk. Antano Baranausko apaštališkos kelionės

Apie vyskupą Antaną Baranauską reikėtų rašyti ne tik jo gimimo ar mirties metinių proga. Tai spalvinga, daug lietuvių tautai nuveikusi, nors kartais ir prieštaringai vertinama asmenybė.

Šiame straipsnyje noriu papasakoti, kaip vyskupas A. Baranauskas lankė parapijas ir kaip jį sutikdavo tikintieji, kaip į jo apaštališkas keliones reagavo caro valdžia. Vyskupas parapijas pradėjo vizituoti jau 1898 m. pavasarį, t. y. keletą mėnesių po ingreso. Iš pradžių lankė lenkiškąją vyskupijos dalį – Augustavo ir Suvalkų dekanatus.

Witold Jemielity rašo: „Vykdamas į kitus dekanatus privalėjo 7 dienomis anksčiau informuoti apie tai gubernatorių. Dar labiau buvo varžomi kunigai. Po 1863 m. sukilimo be specialaus paso jie neturėjo teisės išvažiuoti už savo parapijos ribų, o dekanai – už dekanato ribų. Pažeidus šią tvarką grėsė didžiulės baudos.“[1]

Vysk. A. Baranauskas

Vysk. A. Baranauskas

Vizitacijos metu Baranauskas konsekravo Grajevo bažnyčią, kurią pastatė vietinis klebonas kun. Karolis Vižikovskis. Vėliau, 1899 m., vyskupas konsekravo Jelenevo bažnyčią. Beje, padarė tai ne visai teisėtai, nes medines bažnyčias konsekruoti Leonas XIII buvo uždraudęs. Kapelionas J. Laukaitis bandė sulaikyti vyskupą, bet jis padarė savo. Tais pačiais metais A. Baranauskas aplankė Lomžos parapiją, kur dalyvavo iškilmingame kun. prel. P. Krajevskio jubiliejuje. Tų pačių metų liepos ir birželio mėnesiais vizitavo Kalvarijos ir Seinų dekanato parapijas. Pažymėtina, kad lietuviškosios vyskupijos dalies tikintieji vyskupą priimdavo labai iškilmingai. Sutikdavo jį, nors tai buvo draudžiama, už miestelių ar bažnytkaimių ribų. Už caro įstatymų pažeidimą Varšuvos generalgubernatorius kunigaikštis Imeritinskis dekanus nubaudė 100 rublių, o klebonus – 50 rublių baudomis. Sužinojęs apie tai, vyskupas norėjo už juos sumokėti baudas, bet kunigai nesutiko. Vyskupo pinigai buvo skirti kitam tikslui. Vyskupui patarus, kunigai apskundė generalgubernatorių teisman. Jie bylą laimėjo, bet tik Imeritinskiui mirus. Pinigai jiems, deja, nebuvo grąžinti.

Juozas Vaina rašė: „Ir mano tėvas, gimęs 1885 m., norėdamas pamatyti lietuvį vyskupą vizituojantį Berznyko parapiją, išsirinko aukštą, bet piktą arklį ir iš Rakelijos nujojo į Berznyką. Rankšluosčiais persijuosę bernai išjojo apie 4 km į Seinų pusę, į parapijos ribą vyskupo pasitikti. Pora raitų iš to būrio atjojo anksčiau pranešti, kad jau vyskupas atvažiuoja, o kiti jį atlydėjo, nes anot Lumbių Magdės Sidarienės, gim. 1891 m., pasakojimo: „Raiteliai an arklių vyskupų vieni priima, kici išlaidza“. Galbūt šis paprotys rišasi dar su senovės lietuvių kunigaikščių kelionių būdu. Vyskupui atvažiavus žmonės priklaupė, o jis juos palaimino. Tik trylikametis raitelis liko balne besėdįs, nes iš aukščiau geriau jam buvo stebėti, o šiaip sunku būtų buvę pro žmones prasiveržti. Pasipiktinę žmonės norėjo jį iš balno iškelti, bet piktas arklys, rodydamas dantis, nieko neprisileido, o kai jie liepė jam pačiam iš balno iškopti, jis atsakęs, kad per mažas esąs ant tokio arklio užsėsti.“[2]

Kalbant apie konfliktus dėl pridėtinių pamaldų lietuvių ir lenkų kalbomis, A. Baranauskas Seinuose siekė išlaikyti status quo. Simno bažnyčios dokumentuose (Decretum Reformationis Nr. 114) yra nurodoma, kad per 1899 m. rugpjūčio 15 d. A. Baranausko vizitaciją lenkiško pamokslo metu buvo patvirtinta, jog antagonizmas tarp lietuvių ir lenkų blėsta. Pats A. Baranauskas per vizitacijas sakydavo pamokslus vietos kalba, taikydamasis prie dzūkų – dzūkų tarme, kad net žmonės stebėdavęsi: „Vyskupėlis iš mūs šidzinasi.“

Kun. Vincas Budrevičius pasakojo, kad vieną dieną vyskupui vizituojant parapiją buvę mažoka kunigų, o kitą atvykę jų daugiau. Vyskupas paklausęs, kur jie buvę vakar ir nugirdęs, kad atlaiduose, trenkęs kumščiu stalan ir pasakęs: „Čia vyskupas, čia ir atlaidai!“ Jis reikalaudavęs, kad vizitacijos metu būtų apie 50–60 kunigų iš artimiausių 2–3 parapijų.

Vyskupo vizitacijos parapijų klebonams sukeldavo nemažai vargo. Reikėdavo jiems ne tiktai vyskupą ir jo palydą apnakvindinti, pavalgydinti, bet ir jų arklius pašerti. Punsko klebonas Antanas Šuminskas yra pasakojęs, kad vyskupo vizitacijos Punske metu vežėjai pasiskundė jam, kad atseit klebonas per mažai duoda jų arkliams šieno ir avižų. Vyskupas paklausė kun. M. Simonaičio: „Ar jums pašarų trūksta?“ Klebonas atsakė: „Nemaniau, kad vyskupo arkliams reikia daugiau pašarų negu kitiems arkliams. Visiems atseikėjau tiek, kiek saviems kas dieną duodu.“

Mockavos dvarininkas Svida (jis buvo kalvinas) vyskupo vizitacijos Punske metu klebonui pasiuntė keletą krepšių žuvies, kvietinių miltų ir papjautą veršį. Vyskupas, pastebėjęs stalo turtingumą, užklausė: „Kada, klebone, taip nubagojai?“ Sužinojęs, kaip yra, vyskupas paprašė pakviesti Svidą. Jam atvykus, vyskupas paklausė: „Ar gali priimti mūsų tikėjimą?“ „Ne? Tai ir tavo dovanų mumiem nereikia.“[3]

Šlynakiemio kaimo gyventojas Jurgis Jonušonis, gim. 1873 m., pasakojo, kad vyskupas Baranauskas, lankydamas Punsko parapiją, ją labai išgyrė: „Tai parapija: vaškinės žvakės, naminiai audiniai! Ne taip kaip Suvalkuose.“[4]

Vysk. A. Baranauskui patiko naujai pastatyta Punsko bažnyčia. Jis nurodė klebonui Motiejui Simonaičiui bažnyčioje pastatyti naują didįjį altorių. Jį padarė altorių meistras Adomas Karalius.

Parapijų vizitacijos A. Baranauską labai nuvargindavo. Kartą vyskupas grįždamas iš Lomžos sustojo Augustave pas kleboną nakvynei. Klebonas paklausė: „Kaip, Jūsų ekscelencija, jaučiatės po vizitacijos?“ Jis atsakė: „Jak po pożarze!“ /kaip po gaisro/.[5]

J. Vaina teigė: „Ir vizitacijos metu stengdavosi vyskupas į bažnyčią ateiti 4 val. Būdavo kunigų, kurie per visą naktį kortuoja, o prieš ketvirtą val. atėję į zakristiją nusivilkdinėja kamžas, kiti jas krato, dar kiti dėlioja, kad vyskupas įėjęs pamanytų, jog jie jau mišias atlaikė, bet iš tikrųjų jie dar tiktai rengiasi gulti. Kiti vėl vyskupo labai bijodavę. Antai vienam kunigui kartą vyskupo akyse teko net tris kartus pradėti Mišias laikyti, nes vis suklysdavo.“[6]

Vysk. A. Baranausko vyskupavimo Seinuose metais Veisiejų parapijoje kilo nesutarimų dėl pridėtinių pamaldų lietuvių ir lenkų kalbomis. Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė, pasitelkdama vyskupo kapeliono Juozapo Laukaičio prisiminimus, pateikia tokį įvykių aprašymą:

„Vieną kartą Veisiejų parapijiečiai kreipėsi į vyskupą:

– Jūsų ekscelencija, mūsų parapijoje yra 4000 žmonių, iš kurių tik 150 miestelėnų kalba lenkiškai, todėl nuolankiai prašome pertvarkyti pamaldas.

Atsakymo Veisiejų parapijiečiai nesulaukė, todėl patys ryžosi susitvarkyti, padedant kunigui Vincentui Aleksandravičiui, kuris savaitę prieš vyskupo vizitą atvyko į Veisiejus, apsimesdamas, kad liepta vyskupo, sudarė chorą ir pamokė giedoti lietuviškai.

Išmušė ilgai lauktoji, kupina laimės valanda. Iškilmingai sutikdami vyskupą, lietuviai užgiedojo lietuviškai. Vyskupas pasakė bažnyčioje lietuviškai pamokslą ir trumpai kreipėsi į lenkus lenkiškai. Iš bažnyčios į kleboniją vyskupą palydėjo giedodami lietuviškai. Nors ir baimindamiesi, bet panašiai elgėsi ir antrą dieną: giedojo rožinį ir kitas giesmes lietuviškai. Viskas vyko labai sklandžiai, tačiau atlydėjus vyskupą į kleboniją, apspito keletas parapijos dvarininkų:

– Ekscelencija, kodėl leidžiate lietuviams savivaliauti? Juk iki šiol visi meldėmės lenkiškai!

Vyskupas labai nustebo ir čia pat kreipėsi į savo kapelioną Juozapą Laukaitį:

– Prašau, kunige kapelione, kuo skubiausiai ištirti, kas yra šio savivaliavimo iniciatoriai.

Kunigas Juozapas Laukaitis linktelėjo, nors širdyje buvo neramu, – juk ne su vienu kunigu jis pats inicijuodavo panašius dalykus. Todėl vyskupui atsakymą davė labai greitai:

– Žmonės, nesulaukdami vyskupo leidimo, ryžosi patys tokiam žingsniui.

„Vyskupas pavedė kunigui Laukaičiui eiti į bažnyčią ir paskelbti interdiktą visiems giesmininkams, drįsusiems giedoti lietuviškai be vyskupo leidimo. Vyskupo įsakymas nebuvo įvykdytas dėl to, kad ne giesmininkai buvo nusikaltėliai.“[7]

Tada prislėgtas kapelionas nuėjo pasitarti su kunigu Vincentu Aleksandravičiumi, kuris subūrė šį chorą ir išmokė giedoti. Kunigas iš tiesų buvo ne tik susipratęs lietuvis, bet ir drąsus žmogus:

– Aukokimės, kunige Juozapai, už savo gimtąją kalbą. Juk giesmininkai nekalti, tai aš juos išmokiau. Kaip bus, taip bus, o kol kas tylėkim.

Abu tylėjo ir laukė. Ypač sunku buvo kunigui Juozapui Laukaičiui, neįvykdžiusiam vyskupo nurodymo. Antanas Baranauskas labai savo kapelionu pasitikėjo, todėl net neklausė, ar įvykdė duotus nurodymus, o kitą dieną per pamokslą pliekė giesmininkus už savivaliavimą, nedorumą. Žmonės klausė ir nesuprato, ko vyskupas nori. Po to jis pats sudarė pamaldų tvarką: didžiausios šventės ir du trečdaliai šventų dienų atiduota lenkams, o lietuviai atsidūrė antrame plane kaip nusikaltėliai, nepaisę vyskupo įsakymų.

Šis vyskupo dekretas kaip paprastai buvo paskirtas surašyti kapelionui Juozapui Laukaičiui. Jaunojo kapeliono galvoje sukosi mintys, kaip išsaugoti tokį gležnutį lietuvybės daigelį Veisiejų parapijoje. Ir jis ryžosi dar kartą nusikalsti vyskupui. Rašydamas sąmoningai padaro klaidą: visa tai, ką vyskupas skyrė lenkams, jis rašo lietuviams, o tai, kas lietuviams, – lenkams. Vyskupas, pasitikėdamas savo sekretoriumi, dekretą pasirašo jo net neskaitęs.

Prabėgo pora neramaus laukimo savaičių. Atvyksta į Seinus lenkų delegacija iš Veisiejų ir skundžiasi vyskupui:

– Kodėl, ekscelencija, viską iš mūsų atėmėte?

– Nieko neatėmiau, – nustebo vyskupas. – Kapelione, prašau atnešti ir perskaityti vizitacijos dekretą.

Kunigas Juozapas Laukaitis ramiai ir aiškiai perskaitė tai, kas buvo parašyta. Vyskupas atidžiai išklausė ir prapliupo:

– Aš pats vizituodamas parapiją viską ištyriau ir įvedžiau tvarką. Kitaip nebus! Daugiau nekaitaliosiu!

Nieko nepešusi lenkų delegacija sugrįžo į namus. O po bažnyčios skliautais ir toliau sklido lietuviškos giesmės.“[8]

Kun. dr. Juozapas Stakauskas teigia: „Vyskupas Baranauskas lenkams nusileisdavo ir sąmoningai jiems daugiau duodavęs. Bet drauge gerai numatė, kad lietuviai, kaip dauguma, savaime paimsią viršų. Kun. Aleksandravičius darė jam kartą pastabų dėl nuolaidumo lenkams. Vyskupas į tai atsakė: „Darau taktikos sumetimais, nes tuo keliu galima bus daug daugiau atsiekti, nei karštumu“.[9]

„Vadove“ rašoma: „Kiekvienoje bažnyčioje vyskupas paliko decretum reformationis ir daug darė nepraktikiškų paliepimų, kaip ir štai: per procesijas uždraudė lietuviškai giedoti, o liepė lotyniškai: Tesu dulcis memoria. Lietuviškai uždraudė todėl, kad lietuviškos giesmės, nors ir iš lenkų kalbos verstos, bet be aprobatos. Lenkijoje to nepadarė, bet ir Lietuvoje nežinau ar tasai paliepimas pildomas. Beje, tokia permaina paliepta tik dviejose dekonijose, kurias aplankė, o kitur pasiliko po senovei.“[10]

Kartą per Kryžiaus dienas vyskupas vizitavo Garliavos parapiją. Apie tai „Vadove“ rašyta: „Pamaldas atlaikė patsai vyskupas ir, vesdamas kapinėsna procesiją, į visus šventus litaniją užgiedojo lenkiškai. Prisiėjo giedoti patiems kunigams su vyskupu, nes žmonės tylėjo. Apskritai vysk. Baranauskas buvo didis konservatistas ir lietuvių kalboje neleido vyti barbarizmų, bardavo, kad vietoje Ponas Jėzus vartojama Viešpats Jėzus ir t.t.“[11]

Iš valstiečių kilęs vysk. A. Baranauskas jautė pagarbą lenkų dvarininkams. Jis nesuvokė, kad kunigai ar šiaip inteligentai tarpusavyje gali kalbėtis lietuviškai. Tais laikais dar daug kas buvo įsitikinęs, kad lietuvių kalba yra liaudies kalba, reikalinga tik buities reikalams.

Jonas Vileišis teigęs: „Užimdamas aukštą vietą, vyskupas Antanas stengėsi laikytis politikos ir taktikos, priderančios jo padėjimui. Ne sykį turėjo slėptis ne tik prieš valdžią, bet ir prieš savuosius, ar tai kunigus, ar svietiškuosius. Bijodamas, idant nebūtų apšauktas litvomanu, lenkėsi prieš kai kuriuos lenkus ir ieškojo tarpe jų simpatijos, nors tai dažnai erzino pačius lietuvius.“[12]

Nepaisant to, kokia buvo vysk. A. Baranausko politika tautiniu atžvilgiu, jo širdis buvo linkusi prie lietuvių, prie savo tautos, kurią karštai mylėjo.

 Sigitas Birgelis, punskas.pl




[1] Jemielity W. Z dziejów Kościoła w Królestwie Polskim w XIX wieku. Roczniki Humanistyczne, 1973, t. 21, sąs. 2, p. 271.

[2] Vaina J. Prisiminimų pėdsakai. Varsnos, 1972, nr. 11–12, p. 5.

[3] Ten pat, p. 6.

[4] Ten pat, p. 6.

[5] Ten pat, p. 5.

[6] Ten pat, p. 5.

[7] Stakauskas J. Naujieji nacionalizmai ir katalikų bažnyčia Lietuvoje. Vilnius, 2003, p. 426.

[8] Biliūtė-Aleknavičienė E. Gaivusis šaltinis. Prelato Juozapo Laukaičio laikas ir asmenybė. Punsko „Aušros“ leidykla, 2007, p. 47–49.

[9] Stakauskas J. Naujieji nacionalizmai ir katalikų bažnyčia Lietuvoje. Vilnius, 2003, p. 427.

[10] Kun. P. A. Vygrių ir Seinų dijecez. istorija. Vadovas, Seinai, 1910, t. VI, nr. 23, p. 276.

[11] Ten pat.

[12] Vileišis J. Straipsnis be pavadinimo. Literatūra ir kalba. XIX tomas, Vilnius, 1986, p. 443.

Komentavimas negalimas.