Visas gyvenimas kaip sapnas

Pasakoja Veronika Pakutkienė

 Bėga, lakia dzienos kap vanduoj. Visas gyvenimas tai tep kap sapnas. Acigrįžis pamatai, kiek visko perėjai. Vieniem ainas langviau, kiciem sunkiau. Nieko nepadarysim. Tep surėdzyta. Kap mamulė sakydavo – kožnam savo kryžalis nuog prigimimo ik smercies. Kad ir smercis vienam langvesnė, kitam sunki. Kap kas iš ryto priskėlis sako – vis viena dziena arcau amžinybės…

Alia ko bėdavoc? Ateis kožnam toj paskucinė valanda, nėr ko laukc, o mislyc, kad gyveni, ir dzaugcis kožnu dzienu ir tuom, kap gražu aplink, kad regi saulį ir viskų aplink… Ir gerau sau gyvenc ir dėl kitų, pasdzaugc, kokia graži saulė, sniegas, tuoj žolė bus. Visiem lyg langviau kap pavasaris, žaliuoja.

Ca žmogus gulies, ca kelies ir dėkavoji Dzievu už kožnų dzienų. Kų tį dzienų? Valandų, minutį… Žinia – kožnam amžinybė, nu alia vis noris pabūc da su gyvais, pasdzaugc. Pavaikščoc verta, pasdzaugc, lankyc gimines, tai tep nesigraudzysi. Kelionės ir kitoki užsiėmimai duoda nor kiek pamiršč savo mirusius.

ziema-3Sniego daug, vis šaltukas, alia smagu. Mūs vaikystės žiemos buvo gilesnės ir vis šaltos. Nor žiema šamet tepgi gera, šalco iki 20 laipsnių. Seniai tep nebuvo – sako vyrasni žmonės. Gerai, kad sniego yra. O kap sniego yr, tai net rodos, kad ne tokias baisus ir šitas šalcis. Gi sniegas tai apdengia kap patalu mūs kvietkucų, javų šaknis no iššalimo. Va gerai, kap nėr vėjo, nor tankiai iš žiemių kap pradeda pūsc, tai cikrai, rodos, dzvigubas šalcis… Nu alia raikia tokios kap šamet žiemos, tai mažu gerasnė ir vasara bus, be sausrų, o va po šitos žiemos turėj nor kiek iššalc negerovės.

Aš kol kas sveika. Išgeru rytais karštos mėtų arbatukės, tai kokių zacyrkų užvalgau. Be pusrycų negaliu, neturu jėgų, kap rytais neužvalgau. Po to ainu pasvaikščoc, pamezgu kap kadu. Tvartuki laikau vištas, tai pašaru, paranku kiaušinius, tai turu ko pažūrėc.

Apė savo tėvus norėtau papasakoc. Kap pamisnu, tai cikrai sunkiai gyveno ir sunkiais laikais. Bronius ir Ona Akulioniūtė – abudu iš to paco Žagarų kaimo, beveik kaiminystėj. Lietuvoj papuolėm su daugeliu 1941 metais. Kap vežėsi kuperus su užciesimais, skotercom, audzimų ricimais – palikom važuodami tuos kuperus Galiniuosa pas Kraužlius. Paskui kap priraikė, atėjom paprašyc, kad ko duot išsiimc. Alia pamenu, kap pasakė: „Vaikeli, nieko nenorėk, ba viskas surašyta.“ Ir cikrai už tai, kad ciej Kraužliai slaugė, glaudė, nu davinėj valgio ir slėpė partizanus, tai jiem konfiskavo viskų, ir mūs tuos kuperus, pas juos paliktus an pralaikymo. Mano mama turėj net du kuperus, skaitėsi bagotesnė, ba su gerasniu pasogu. Viskas jos, nabagutės,  išausta – pilni kuperai liko kiciem. Labai pergyveno, škadavoj savo procos.

Mama mūs visadu nešoj andarokų ir pajuostį. Tokia mada ir pripracimas. Tadu kelnių moteros nežinoj. Ir kap kokių jaunų tais čėsais pamato su kelnėm, tai sakydavo: „Nu po paratkais, svieto pabeiga kiba… Kadgi vyram kelnės, ne mergom ir ne moterom. Nor tu nedurnavok…“ Nu klausiau ilgai mamos, alia kap pamėginau, kad šilcau su kelnėm kiškom ir vėjas nei šalcis tep nekimba, o vasarų per rugiapjūtį kap prisdavė kelnės – ne visadu, alia nešojau kelnes, nepaisiau mamos. O paisyc seniau ir klausyc vyrasnių ir tėvų labai reikėj, tai buvo pridermė vaikų.

Seniau pamaldesni buvo visi. Turėjom ne cik maldaknyges, pas mus nebrokau knygų ir pas mus vis buvo ir laikraščų, ba tėvas mylėj labai skaicyc. Va net parodzysiu – maldaknyges ir dabar savo turu, kap prie I Komunijos gavau, tai va jau kiek metelių… Per karų mūs namuosa gyveno lenkas, tai kiek tai knygų sudegino, nor svarbesnes tai tėtė buvo pasiėmis su savim in Lietuvų.

Verpėm linus, vylnų. Po vindeliu sėdėc nusibrysta, alia mama vis: „Verpkit, mergšės, ba nuogos būsit.“ Nu ir verpėm ir su linų pluoštu, ir su vylnos punduku. Laukė, kad paskui išbalyc, ištųsyc raikėj. Nugi apsirangc raikėj ir pasogų susruošc, ba abrūsų raikia, skotercų, būrkų, vyram kelnių ir visko. Aš povaliau verpiau, alia išmokau velc vailokus. Man paciko. Baisiai man, alia tai baisiai rūpėjo, kad in stovus insisėsc ir paaudėc, o vyrasnė sasuoj neinsilaisdzinėj. Tai cik žūrėjau, kap kadu jos nėr, tai nor kiek insėdu, kap niekas nepamato. Palangvėj, kap išėj šita sasuoj in marcas. Iki valiai turėjau audzimo. Tai vė brolis šaukia kalvėn padūmc, tai prilaikyc. Mylėjau jam pamačyc. Du kalviai mūs šaimoj: vyrausias brolis a. a. Vitas ir jauniausias Antanas, kur pernai padarė Žagaruosa prieg mūs mamos tėviškės gražų kryžų.

Vasaro antrų dzienų, per Grabnyčas sakyta – jei dziena saulėta, užderės geras linų, alia už tai gali būc prastas javų derlius. Sako – pavasaris bus ankscyvas, o vasara – su perkūnais. Kožnas atboj, kad namuosa būtų pašvencytų vaško žvakių grabnyčinių, tai vasarom nuog perkūnų, o kap myršta kas, tai palei grabų. Jei vaško prikrinta, kol žiba žvakė, viskų graban dėj. Sakyta, kad Marijos ašaros, tai nevalnia išmesc bile kur.

Pirmom kovo dzienom raikia pamyc orai, jos svarbios. Kokia vaga, tokia ir daga – sakyta. Kokias oras kovo pyrmųdzien, tokias bus ir pavasaris, antrųdzien rodavinamės dėl vasaros, o kovo tracų – apė rudenį.

 G. Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.