„Visada gera sugrįžti namo“

Neseniai Žagariuose vykusiuose Šv. Baltramiejaus atlaiduose dalyvavo kunigas Adomas Adukauskas, gimęs, augęs ir mokęsis Seinuose. Adomo tėvai lietuviai – Onutė Akulionytė iš Žagarių ir Antanas Adukauskas iš Paliūnų.

 Adukauskas

Iš kairės: kun. Adomas Adukauskas ir kun. Petras Gucevičius Šv. Baltramiejaus atlaiduose

Eugenija Pakutkienė: Ar vaikas būdamas tarnavai per Mišias klapčiuku? Kas paragino rinktis kunigystę?

Kun. Adomas Adukauskas: Man pačiam rūpėjo. Per Mišias bažnyčioje tarnavau nuo 9 metų. Patiko Pirmoji komunija, paskui Sutvirtinimo sakramentas jaunystėje. Tuomet pasirinkau šv. Kristupo, vairuotojų globėjo, vardą. Patikdavo ir skaityti skaitinius bei giedoti psalmes.

E. P.: Kur dirbai?

Kun. A. A.: Pirmiausia Raigarde, paskui vyskupas skyrė mane vikaru į Pišo miestą. Dar vėliau – į vieną iš Suvalkų parapijų.

E. P.: Ar norėtum sugrįžti į Seinus ir tarnauti žmonėms mūsų miesto bažnyčioje? Ne sykį gražiai patarnavai su kitais kunigais dar būdamas klierikas, pvz., per atlaidus Seinuose ir Žagariuose. Savo senelių laidotuvių Mišias gražiai atnašavai. Labai Tavęs norėtų Suvalkų lietuviai.

Kun. A. A.: Namai visada traukia. Įdomu ir kitur pasisemti patirties, bet namai svarbiausi. Čia ir tėvai, ir giminės, ir daug pažįstamų. Visada gera sugrįžti namo. Būčiau laimingas, jei vyskupas kada skirtų į Seinų parapiją, nors Suvalkai irgi netoli namų.

Man tenka daug keliauti su piligrimais. Keliavom su parapijiečiais dviračiais kalnų link ir pėsčiomis. Pasirenku šventąjį, kad globotų, ir meldžiamės keliaudami. Man didžiausias pavyzdys – šv. Pranciškus, bet kai tenka keliauti, tai renkuosi ir šv. Antaną, Vincentą bei kitus. Visur jaučiu pasirinkto šventojo globą. Du sykius buvau nuvykęs pas savo sesutę Ievą ir lankiausi Sicilijoje.

E. P.: Paveldėjai gražų balsą, puikiai giedi, sakai gražius pamokslus, įdomiai atnašauji Mišias. Tavo tėvai mėgo rankdarbius, gražiai vaidino, dainavo ir giedojo. Mama tebegieda bažnytiniame chore. Papasakok kiek apie save. Kada ir kur gimei, kur mokeisi, kokius dalykus labiausiai mėgai?

Kun. A. A.: Gimiau 1985 m. kovo 11 d. Seinuose. Labiausiai mėgau dailę. Mano tėvams taip pat patinka rankų darbai. Mama siuvėja, o tėtis – geras meistras. Mama, tėtės sesuo dalyvauja piligriminėse kelionėse, lanko mišias, daug meldžiasi. Seinuose baigiau technikumą. Išlaikęs abitūros egzaminus, stojau į politechniką ir studijavau trejus metus. Paskui penkerius metus dirbau valdiškuose darbuose. Patiko bendrauti su žmonėmis, bet vis kirbėjo mintis: „Gal pasirinkti kunigystę?“ Vėliau sėkmingai 6 metus Elke studijavau teologiją. Mokslą pavyko baigti gerais rezultatais, įgyjant magistro laipsnį, ir buvau įšventintas.

Dabar laikau nemažai Mišių, o mokslo metais mokyklose vedu tikybos pamokas ir didesniems vaikams, ir darželinukams. Patinka bendrauti.

E. P.: O kaip atrodė priesaika?

Kun. A. A.: Šventimų išvakarėse būsimieji kunigai Dievo akivaizdoje išpažįsta tikėjimą, kurio patys laikysis ir kurio kitus mokys. Duodama ir celibato priesaika – pasižadama susilaikyti nuo vedybinio gyvenimo ir atsiduoti Dievo globai vardan Dangaus Karalystės. Todėl tokie gražūs dalykai kaip meilė, malda, laikas, dėmesys, rūpinimasis, energija kunigo gyvenime yra skiriami Dievo tautai, už kurią kunigas kiekvieną dieną kelis kartus meldžiasi ypatinga malda iš brevijoriaus.

E. P.: Kuo reikšmingos Tau buvo primicijos?

Kun. A. A.: 2016 m. gegužės 21 d. Elko katedroje pats Kristus per Elko vyskupo Jerzy Mazuro rankų uždėjimą ir maldą man suteikė Kunigystės sakramentą. O kitą dieną (sekmadienį) atnašavau pirmąsias šv. Mišias savos parapijos bažnyčioje.

Primicijos kiekvienam kunigui ypač brangios, svarbu jas atsiminti, jose labai daug jaudulio, tai – nepamirštamas jausmas. Prisimenu, prieš išvykstant į šias Mišias namuose mane palaimino tėvai ir krikštatėviai (Jolanta ir Stasys). Aukojau pirmąsias šv. Mišias taip, lyg jos būtų pirmos, paskutinės ir vienintelės. Jos buvo man ypatingai šventos. Po įšventinimo jau galėjau teikti kitiems šventuosius sakramentus.

Kunigas – tai irgi paprastas žmogus, kuris tarnauja Dievui ir Bažnyčiai. Juo gali būti kiekvienas, kas tik turi pašaukimą arba didelį norą būti kunigu. Juo ne gimstama, o galima išsimokyti ir tapti.

Paprastai pirmosios šv. Mišios yra aukojamos ten, iš kur kunigas kilęs, kur užaugo. Mano primicijose dalyvavo parapijos kunigai, tikintieji, visi draugai ir artimieji, gausiai susibūrė ne vien giminės, bet ir pažįstami. Man buvo didelė garbė pirmą sykį juos palaiminti. Niekada nepamiršiu šios brangios mano širdžiai dienos. Buvau labai pagerbtas.

E. P.: Nuo seniausių laikų žmogus šeimai arba tarnystei buvo rengiamas gyvenimo ir šeimos mokykloje. Taip jis perimdavo protėvių patirtį ir įliedavo į ją savuosius atradimus. Seniau kunigas buvo labai svarbus šeimai, sakyta, kad jis nuties takus tėveliams į dangų. Šventimų diena kiekvienam kunigui ypatinga, kadangi ji vienintelė. Juk kunigu tampama vieną kartą ir visam gyvenimui. Dėkoju Tau už pokalbį ir linkiu sėkmės tarnystėje.

 Eugenija Pakutkienė, punskas.pl