Vilniaus konferencijos dalyviams pagerbti

Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti Punske, Seinuose, Suvalkuose rengiami koncertai, parodos, bus aukojamos mišios. Šia proga Lietuvoje vyks: teatralizuotas susitikimas su istoriniais personažais Istorinės prezidentūros sodelyje, gėlių padėjimas ant signatarų kapų, minėjimas prie Signatarų namų ir kt.

Peliksas Bugailiškis, Kazimieras Bizauskas, Kazimieras Šaulys, Justinas Staugaitis, Jonas Basanavičius, Steponas Kairys, Antanas Smetona, Jonas Vileišis, Povilas Dogelis, Juozas Paknys, Jurgis Šaulys, Mykolas Biržiška, Juozas Stankevičius, Petras Klimas Vilniaus konferencijoje

Vasario 16-oji – labai ypatinga lietuviams diena. Ji pirmąkart buvo švenčiama prieš 95 metus. Šią dieną įvyko tai, kas pamažu rutuliojosi nuo Valančiaus laikų. Šią dieną išsipildė aušrininkų ir knygnešių lūkesčiai. Į ją atvedė ne tik svajonės, bet ir pasiaukojimas, nenuilstamos kovos. Vasario 16-oji – tai procesas, tai apsisprendimas už atskirą, savitą kultūrą, už savo likimą, kuris nukreipiamas į nepriklausomumo kelią be jokių pasižadėjimų kitoms valstybėms ir be politinių apsunkinimų. Ar tai ne džiaugsmas nualintai tautai?

Prisiminę 1918 metų pradžią, grįžkime dar kelis mėnesius į praeitį. Tarptautinėje plotmėje lietuvių nepriklausomybės klausimas buvęs neaiškus. Kitoms valstybėms lietuvių reikalavimai buvo mažai girdimi. Antantės valstybės Lietuvos klausimu nebuvo palankios. Lenkai sėjo savo propagandą ir kėlė plačios istorinės valstybės mintį. Prancūzai iš tradicijos suprato, kad Lietuva turi būti unijoje su Lenkija. To meto situacijoje Lietuvos nepriklausomybės reikalą iškėlė tik vieni vokiečiai, kurie tuo metu buvo ją okupavę. Lietuvai tai buvo vienintelė proga pasinaudoti ir bandyti eiti nepriklausomybės link. Čia reikėjo daug sumanumo ir takto, kad neįžeistų tada dar galingo priešo.

Atminimo lenta, skirta Vilniaus konferencijai

Po ilgų ir sunkių derybų buvo leista iš 33 Lietuvos apskričių patiems lietuviams pasirinkti po 5–8 atstovus ir suorganizuoti Lietuvių konferenciją. Joje turėjo būti išrinktas nuolatinis lietuvių valdžios organas. Konferencijai sukviesti organizacinis komitetas be jokių paruošiamųjų darbų nustatė, kad Vilniaus konferencijoje galės dalyvauti tik lietuviai. Dirbant ano meto sąlygomis nebuvo galima paisyti tautinių mažumų orientacijos. Juo labiau kad kai kurios iš jų buvo priešingos lietuvių valstybinei minčiai. Tuo metu nebuvę aišku, kokios bus būsimosios Lietuvos sienos bei jos bendroji koncepcija. Svarbiausia, kad buvo leidžiama šiek tiek bruzdėti, ir tai nedelsiant vykdyta.

1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje susirinko Lietuvių konferencija. Joje dalyvavo ir mūsų krašto atstovai. Šia proga noriu priminti drąsuolius, kurie prieš 96 metus vyko į Vilnių į konferenciją ir balsavo už laisvę, o sugrįžę Punske, Seinuose organizuojamuose susirinkimuose kalbėjo mūsų seneliams apie artėjančią nepriklausomybę.

Lenkiuosi Vilniaus konferencijos dalyviams – mūsų krašto atstovams, pagerbdama jų atminimą, ir trumpai juos pristatau:

1. Jonas Dereškevičius. Dirbo Seinuose liaudies mokytoju. Kai vyko į konferenciją, jam buvo 26 metai.

Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę J. Dereškevičius buvo Švietimo ministerijos inspektorius Seinų, Augustavo ir Suvalkų apskritims. Nuo 1918 m. sausio 15 d. Seinų „Žiburio“ gimnazijos muzikos ir gimnastikos mokytojas. Vienas iš Lietuvos kariuomenės ir lietuviškų mokyklų agitatorių Seinų krašte. 1923–1926 m. dirbo Seinų apskrities, likusios Lietuvos sudėtyje, pradinių mokyklų inspektoriumi. Nuo 1926 m. Skuodo progimnazijos mokytojas, vėliau direktorius. 1929 m. paskirtas vienos iš Kauno pradinių mokyklų direktoriumi, o 1941 m. – Vilniaus miesto vyresniuoju inspektoriumi. Laikraščių ir žurnalų bendradarbis. Mirė sulaukęs 97 metų. Palaidotas Kaune.

2. Vincas Dvaranauskas. Klebonavo Pilypave. Buvo 45 metų.

Vincas Dvaranauskas mokėsi Barzdų ir Pilviškių pradinėse mokyklose, o po to Suvalkų ir Lomžos gimnazijose bei Seinų kunigų seminarijoje. 1899 m. įšventintas į kunigus. Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją vikaravo Plocke ir Suvalkuose. Nuo 1903 m. buvo Seinų kunigų seminarijos profesorius ir vicerektorius. 1910 m. Seinuose įsteigė Šv. Zitos draugiją, vienijusią lietuves tarnaites. 1911 m. įstojo į vienuolių marijonų ordiną ir išvyko į Šveicariją. Grįžęs klebonavo Pilypave. Kurį laiką gyveno Čikagoje. Buvo marijonų parapijos klebonas Marijampolėje, Panevėžio bei Ukmergės vienuolynų vyresnysis. 1939 m. persikėlė į Vilnių, kur perėmė marijonų vienuolyno valdymą, vėliau buvo paskirtas Šv. Ignoto bažnyčios rektoriumi ir marijonų ordino provinciolu.

V. Dvaranauskas buvo aktyvus visuomenininkas. Jis išrinktas „Žiburio“ draugijos pirmininku. Kartu su kolegomis 1905 m. įsteigė Seinuose spaustuvę „Laukaitis, Dvaranauskas, Narijauskas ir Bendrovė“, kuri leido žurnalą „Vadovas“ bei savaitraštį „Žiburys“ su priedais „Artojas“, „Šaltinėlis“, „Vainikas“, „Vainikėlis“, „Kvieslys“. Iš vokiečių okupacinės valdžios gavo leidimą steigti Seinų „Žiburio“ gimnaziją. Ilgametis katalikiškos spaudos bendradarbis. Antrojo pasaulinio karo metu slėpė ir išgelbėjo keturis žydų tautybės vaikus. Mirė sulaukęs 94 metų. Palaidotas senosiose Marijampolės kapinėse.

3. Adomas Lastauskas. Berznyko bažnyčios klebonas. 1917 m., kai vyko į Vilniaus konferenciją, buvo 57 metų. A. Lastauskas buvo valstiečių kilmės. Jis baigė Seinų kunigų seminariją.

4. Juozas Marma (1837?). Turėjo 60 m., klebonavo Veisiejuose (tuo metu Seinų apskritis). J. Marma mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Kunigavo Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje, kur jo rūpesčiu pastatyti šventovės bokštai. 1904–1908 m. tarnavo klebonu Vygriuose, po to buvo perkeltas į Veisiejus. Paskutinius savo gyvenimo metus praleido Griškabūdyje.

5. Kazimieras Mielkus. Valstietis, Vaitakiemio kaimo ūkininkas, 30 metų, Suvalkų apskrities delegatas.

Gimė ir augo Vaitakiemio kaime. Mokėsi pas kaimo ūkininką Joną Valinčių, vėliau lankė Punsko pradžios mokyklą. Jo mokytojas buvo Baltrukonis. Įstojo į Pščelno žemės ūkio mokyklą, kurios dėl sveikatos sutrikimo nebaigė. Mokytojavo Punsko pradžios mokykloje.

1916 m. gimtojo Vaitakiemio ūkininkai Kazimierą Mielkų išrinko seniūnu. Netrukus jis vedė Giluišių kaimo ūkininko, žinomo knygnešio dukrą Juliją. Dainavo parapijos chore. Šaulių organizacijos, Lietuvių veikimo centro narys, Vilniaus lietuvių komiteto veikėjas.

Lenkams užėmus Punską, valsčiaus administracija persikėlė į Lietuvą, o Punsko krašte lietuviška veikla ėmė gesti. Mielkus lenkų administracijos buvo sekamas ir provokuojamas. 1927 metais suimtas ir apkaltintas kaip valstybės išdavikas. Paleistas iš Suvalkų kalėjimo 1930 m. rugpjūčio 19 d. Buvo priverstas su visa šeima persikelti į Lietuvą. Ūkį pardavė Berneckams. Dabar čia gyvena Gražina ir Vytautas Berneckai.

Mirė sulaukęs 78 m. – 1965 m. Vilniuje. Palaidotas Saltoniškių kapinėse.
6. Antanas Pečiulis. 26 metų Seinų miesto pirklys.

7. Antanas Petrauskas. 36 metų, baigęs Seinų kunigų seminariją, vikaras.

8. Jonas Reitelaitis. 33 metų Seirijų (Seinų apskritis) vikaras.

1907 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Besimokydamas buvo seminarijos bibliotekininkas ir godžiai skaitė įvairią literatūrą. Tuo neapsiribodamas ėmė bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje. 1913 m. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Naugardo miestelį Lenkijoje, tais pačiais metais perkeltas į Šventežerį. Vėliau kunigavo Seirijuose. 1925 m. gavo vyskupo leidimą steigti naują parapiją Krikštonyse. Vėliau paskirtas jos klebonu. Kartu buvo įsteigtos parapijos kapinės, pastatyta mokykla, keletas gyvenamųjų namų. Viską projektavo kun. J. Reitelaitis. Klebonaudamas Krikštonyse net 40 metų pelnė gyventojų pagarbą. Dirbo ne tik sielovados darbą, bet ir mokė moteris austi, siūti, gydydavo ligonius. Mokėjo lotynų, rusų, lenkų, vokiečių kalbas. Nuo 1914 m. būdamas Lietuvių mokslo draugijos narys, daug jėgų skyrė kraštotyrai, didelė jo darbų dalis liko rankraščiuose ir saugoma Lietuvių mokslų akademijos, Vilniaus universiteto ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos saugyklose. Tarybiniais laikais visa jo mokslinė medžiaga buvo paslėpta.

Palaidotas Krikštonyse. Šiame miestelyje veikia J. Reitelaičio muziejus.

9. Stasys Tijūnaitis. 44 metų liaudies mokytojas Seinuose. Į konferenciją vyko tvarkyti komisijos medžiagos.

1908 metais Stasys bandė stoti į Seinų kunigų seminariją, bet jam nepasisekė. Dirbo ir bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, dalyvavo Šv. Kazimiero draugijos, „Šaltinio“ bendrovės veikloje. Vėliau baigė Veiverių mokytojų seminariją. Godžiai skaitė knygas. Išmoko rusų, lenkų, lotynų, jidiš, esperanto, vokiečių kalbas. Domėjosi kraštotyra, leksikologija, poezija, tautosaka, vadovavo chorams ir vaidintojų būreliams, pastariesiems rašė scenos vaizdelius.

Pedagoginį darbą pradėjo Pirmojo pasaulinio karo metais Seinų krašte, Bubelių pradinėje mokykloje. Vienas pirmųjų mokinių buvo žinomas poetas Albinas Žukauskas. 1915 m. išvyko į Vilnių, dirbo dienraščio „Viltis“ redakcijoje. 1917 m. gavo leidimą Seinuose steigti „Žiburio“ gimnaziją. Lenkams užėmus Seinus pasitraukė į Lietuvą, kur dirbo pedagoginį darbą. Tarp jo mokinių buvo Bernardas Brazdžionis, Eugenijus Matuzevičius ir daug kitų įžymybių.

Dalis S. Tijūnaičio surinktos medžiagos buvo perduota Varšuvos bibliotekininkei Barborai Vileišytei, kuri didžiąją jos dalį panaudojo knygoje „Kultūrinė Seinų spaustuvės veikla“ (1968 m. išleido Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija).
1918 m. pirmasis nepriklausomos Lietuvos Seinų apskrities viršininkas. Lietuvos Respublikos Seimo atstovas. Lietuvos krikščionių partijos narys.

Mirė sulaukęs 78 metų Pravieniškėse. Palaidotas Rumšiškių kapinėse.

10. Jonas Totoraitis. 44 metų Seinų kunigų seminarijos kapelionas.

1890–1895 m. mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Ypač domėjosi istorija. Gavęs Antano Baranausko leidimą studijavo Fribūro universitete. Ten gavo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą tęsė sielovados darbą. Seinuose dirbo „Šaltinio“ redakcijoje. Nuo 1911 m. Seinų kunigų seminarijoje pradėjo eiti dvasios tėvo pareigas. 1923–1937 m. Kauno Vytauto didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius, dėstė istorinius mokslus.

Mirė 1941-aisiais, būdamas 68 metų. Palaidotas Bliuviškiuose. Po dvejų metų perlaidotas Marijampolės senosiose kapinėse.

Kaip vyko konferencijos posėdis? Pradžioje atstovai savo kalbas vis kreipė į okupacinius vargus. Vėliau debatuose pasireiškė kairiųjų ir dešiniųjų srovių nesutarimas. Laimė, kad nuomonių skirtumai nebuvo svarbiausi ir pradėta orientuotis į pagrindinius tautos ateities klausimus. Savaime aišku, kad sunku buvo iš karto nuvokti, kaip reikės valdytis.

Eidama maždaug tokia kryptimi Lietuvių konferencija Vilniuje galiausiai absoliučia balsų dauguma nutarė: „Kad Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiniais principais sutvarkyta, prisilaikant etnografinių sienų su ekonomijos reikalaujamais korektyvais“.

Nors mažumos į visą darbą žiūrėjo abejingai ir tos konferencijos išrinktoje Taryboje nesutiko bendradarbiauti nei žydai, nei gudai, nei lenkai (jiems buvo rezervuotos 6 vietos), konferencija pareiškė: „Mažumoms garantuojamos kultūros teisės“. Labai svarbus buvo konferencijos nutarimas, kad „Vilniuje sušaukta Konstituanta turės nustatyti valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis“.

Nenormalios gyvenimo sąlygos reikalavo dar specialios rezoliucijos, be kurios lietuvių klausimas nebūtų gavęs eigos. Vokiečiams toji rezoliucija buvo svarbiausia, nes jie organizaciniam komitetui buvo pareiškę, jog be artimo bendradarbiavimo su Vokietija, t. y. be specialių konvencijų karo, susisiekimo ir finansų srityje, negalės būti jokių kalbų apie tolesnį lietuvių darbą. Iniciatoriai, kaip žinome, buvo turėję duoti pažadą, kad jie krašto nuotaiką stengsis ta kryptimi paveikti. Konferencijai teko sunkus uždavinys. Pagaliau laimėjo tokia nuomonė: jeigu vokiečiai karą laimės, vis tiek lietuvių ir vokiečių ryšiai turės būti glaudūs, o jeigu jie netaptų nugalėtojais, tai santarvininkų (Antantės) bus reikalas, kad tie ryšiai būtų nutraukti. Lietuvių veikėjams, kaip minėta, buvo svarbu, kad Lietuvos reikalas nebūtų užmirštas ir atsidurtų pasaulinės politikos arenoje.

Pats svarbiausias konferencijos darbas buvo lietuvių tautai atstovaujančio organo – Lietuvos Tarybos – išrinkimas. Į ją buvo išrinkta 20 veikliųjų lietuvių inteligentų. Toji Taryba pasijuto esanti pačių gyventojų įgaliota krašto atstovybė, turinti ginti jo reikalus.

M. Malinauskienė, punskas.pl

vienas komentaras Vilniaus konferencijos dalyviams pagerbti;

  1. Puiki istorine nuotrauka is istorines konferencijos pries 95 metus.Tikiuosi sulaukti ir 100-mecio
    paminejimo.
    Puiku,kad isdristama pareiksti, cituoju:“To meto situacijoje Lietuvos nepriklausomybes reikala
    iskele tik vieni vokieciai,kurie tuo metu buvo okupave.Lietuvai tai buvo vienintele proga
    pasinaudoti ir bandyti eiti nepriklausomybes link…“
    Puikiai nusvieciami veikejai is Suvalku salies – dirbe sios konferencijos igyvendinimui,sekmei.
    Aciu straipsnio autorei is Punsko salies – poniai M.Malinauskienei.Sudiev.