Verba muša!

Dabar labai intensyvus čėsas lietuvių liaudies kultūros puoselėtojam. Už pora dzienų Verbų sekmadienis. Galiu sau cik isivaizduoc, kokias baisus darbas vyksta „Šimtavirvin“ (baisus≠baisus, baisus=dzidelis). Pluša moterukės su gėlėm ir žalumynais. Kas matė, turi ar mokinosi pas jas pync verbas, tas žino, kiek raikia kantrybės, fantazijos ir gero noro padaryc tokių šluotukį. Sakau „šluotukė“, cik negalvokit apė cikrų bjaurų šluotų.

Valdo Žilionio nuotr.

Valdo Žilionio nuotr.

Pas mus tep sakydavo an verbų, ba nelabai kas seniau pyndavo tokias gražas verbas, kokių šandė yra. Nusipjaudavo tį kokių šakutį žalumyno, daugiausia žalio krūmo, padabydavo katukais (ne, katių už uodegų nekabino, ca ciej, kų an krūmų pakelėsia auga), surišdavo stanguti ar suspausdavo sidabruku ir pirmyn in bažnyčų. Verbų moteriškės pasdarydavo per penkias minutes – arba namie, arba aidamos pakeliui in bažnyčų. Sakau „seniau“, alė, kad ir šitais čėsais nelabai daug kas pasistengia padaryc tokių tradicinį, lietuviškų verbų. Kad ir aš paci gyvenimi tokios nenupynus. Cikrai. Sarmata mažum prispažyc, alė norinc gražų pasdaryc, raikia ruoščis per visus metus. Taigi tenka jau no baisiai seniai misnyc, kokių augalų prisdzovyc, kad paskui možnėt nuspync dailių ir spalvotų verbų. O kap mano atveju daugiausiai apė jų prismenu valandų prieš mišas, tai tep ir išaina. Gal jau ca giminynga. Mano namuosia močutė, katrį be gėlių gyvenc negalėj – skindo jos daržalis žieduosia, niekad jų neskynė, nedzovino ir nerišo verbų. Verbų sekmadienį prieš aidama in bažnyčų nuveidavo in daržalį, nusilauždavo vienų gražasnį nemažų ciso ar tį panašaus in cisų krūmo šakų, o kitų mažasnį dzieduliu už palto atlapo usikišč. Ir tep pasdabinį aidavo poterauc. Aišku ne rozu, ba močutė visadu ankscau, o dziedulis vėliau. Turėj kiekvienas atskirų savo ėjimo in bažnyčų tradicijų. Prieš mišas vienas poteraudavo, o kitas pletkų sumesdavo an suoluko prie bažnyčos. Ca jau toki buvo bažnytkaimio privalumai, kap bažnyča po nosiu.

Po Verbų mišų parėjus močutė vis mumiem per pecus verbu suduodavo ir sakydavo: „Verba muša, ne aš mušu, už savaitės bus Velykos“. Įdomiausia yra tai, kad šitų pasakymų supratau cik prieš kelis metus. Visų gyvenimų misnau, ba tep man atrodė, kad girdzu, kap jinai sako „Verba muša neužmuša“. Nemeluoju. Paci iš savį juokiuosi, alė kų padarysiu, kad močutė mušė verbu kų cik grįžus iš bažnyčos ir da uždusus, tai tep man ir pasigirsdavo…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.