Vėl Seinuose (4 d.). „Vadovas“

Seinų „Šaltinio“ spaustuvės įkūrimo 110-osioms metinėms

 (Tęsinys)

J. Staugaitis

J. Staugaitis

Justinas Staugaitis dėl savo veiklos atsidūrė Seinų vyskupijos administratoriaus nemalonėje. Apie tai prelatas atsiminimuose pasakoja: „Aiškiai pradėjau pasijusti, kad prel. Antanavičiui nemalonus ne tik mano asmuo, bet ir mano redaguojami laikraščiai. Už mano akių prel. Antanavičius smarkiai peikdavo „Vadovą“, prikišdavo jam net nusikaltimų prieš Bažnyčios mokslą. Nugirdęs tai, nuėjau pas administratorių pasiaiškinti. Paprašiau mano paklaidas aiškiai formuoti, tuomet aš jas atitaisysiu ir atšauksiu. Klysti galiu, bet blogos valios žmogus nesmi ir nenoriu būti. Nuoširdžiai noriu tarnauti Bažnyčiai, ne klaidas sėti. Administratorius parodė man kun. Prapuolenio straipsnį „Katalikiškoji lietuvių pamokslina“. Ten, girdi, tendencingai juodinami esą senovės kunigai lenkai, dirbę Lietuvoje. Į tai aš atsakiau: kun. Prapuolenis yra „Vadovo“ leidėjas, vadinasi mano šefas. Sunku man jo straipsniai nepriimti. Kun. Prapuolenis po straipsniais pasirašo savo pavarde, todėl ant savęs ima visą atsakomybę už savo straipsnius. Jei jie klaidingi, tai galima kibti prie autoriaus. Į tai administratorius neturėjo ką atsakyti.

Tolimesniame pasikalbėjime, kurio tonas sušvelnėjo, aš pasiskundžiau, kad per daug man ne tik redaguoti, bet ir didesnė jo pusė prirašyti: kad pačiam tenka ir korektūrą daryti. Jei todėl kurių silpnumų „Vadovas“ ir pasireikštų, tai prašau man dovanoti, nes tai atsiranda dėl greitumo, ne dėl blogų norų.

Į šitas mano pastabas Antanavičius atsakė, kad „Vadovas“ esąs visiškai nereikalingas. Daugų daugiausia galima būtų esą leisti lietuviški pamokslai, kad Lietuvos kunigai turėtų vadovėlį sakyklai.

– O visuomenė ir religijos reikalai? Ar apie juos Lietuvos kunigams nieko nereikia žinoti? – nustebęs paklausiau aš.

Į tai administratorius šiurkščiai atsakė:

– Koki čia reikalai?! Kunigai turi „Przegląd Katolicki“ (Katalikų apžvalga), ir lai skaito!

Aš, matydamas, kad tolimesnis pasikalbėjimas prie nieko neprives, atsisveikinau administratorių ir išėjau, blogiausios nuotaikos prislėgtas.

Mes, lietuvių laikraščių redaktoriai, vis dėlto matėme, kad Lietuva jau turi savo ypatingų visuomeninių ir religinių reikalų: Lietuva jau gyvena savu, ne lenkišku gyvenimu. Mes stengdavomės tą gyvenimą sekti, jo problemas gvildenti. Į visus žymesnius lietuvių susirinkimus – ar jie būdavo daromi Vilniuje, Kaune, ar Marijampolėje – mes, seiniškiai redaktoriai, važiuodavome ir parvažiavę apie tuos susirinkimus rašydavome.

[104] Aš laikiau savo pareiga apie visa ką informuoti kun. administratorių, todėl užeidavau pas jį ir, ką būdavau matęs ir girdėjęs, smulkiai nupasakodavau. Kun. administratorius gana nekantriai klausydavo. Matyt, kad vykstančių Lietuvos gyvenime permainų ir nesuprato, ir neįvertino. Gaila!“

staug-vadovasDr. Algimantas Katilius veikale „Kunigo Justino Staugaičio visuomeninė veikla 1905−1915 metais“ (Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, t. 31, Vilnius, 2008) pateikia kiekybinę J. Staugaičio kūrybos analizę, kiek jis prirašydavo į „Vadovą“ savo redagavimo laikotarpiu: „Analizei pasirinkome 1910 ir 1911 m. „Vadovo“ komplektus, nes šiais metais kun. J. Staugaitis be pertraukų redagavo žurnalą. „Vadovas“ buvo leidžiamas atskirais tomais. Kiekvieną tomą sudarė keturi numeriai. Vadinasi, per metus išeidavo 3 tomai, kurie turėjo 12 numerių. Kiekvieno tomo puslapių numeracija buvo ištisinė ir tomą sudarydavo apie 400 puslapių. 1910 m. „Vadovą“ sudaro iš viso 1235 puslapiai. Kun. Staugaičio tekstai apima 365 puslapius. 1911 m. „Vadove“ yra iš viso 1230 puslapių teksto. Kun. J. Staugaičio tekstai apima 300 puslapių. Vadinasi, redaktoriui kun. J. Staugaičiui 1910 m. teko prirašyti apie 30%, o 1911 m. jo skelbti tekstai sudaro apie 25% žurnalo apimties. Tačiau dalis tekstų žurnale yra nepasirašyti, tad kai kurie iš jų gali priklausyti irgi kun. J. Staugaičio plunksnai.“

Pablogėjus sveikatai (nusilpus akims) kun. J. Staugaitis savo prašymu pasitraukė iš „Vadovo“ redaktoriaus pareigų. Atsiminimuose apie tai užsimena: „Gydytojas specialistas patarė man iš redakcijos pasitraukti. Pranešiau tai vyskupui ir prašiausi iš redakcijos mane atleisti. Vyskupas iš principo sutiko, tik liepė palaukti, nes dar nesą man tinkamos laisvos vietos.“

„Vadovo“ redaktorius kun. J. Staugaitis buvo iki 1912 m. liepos numerio. Rugpjūčio mėn. „Vadovo“ niekas nepasirašė. Rugsėjo numerio redaktoriumi vėl nurodomas kun. J. Staugaitis. Galimas daiktas, kad žurnalą jis redagavo būdamas Pakuonyje. Paskutinis numeris, kuriame J. Staugaitis nurodomas „Vadovo“ redaktoriumi, yra 1913 m. rugpjūčio. Rugsėjo numerio redaktoriumi nurodomas jau kun. dr. Pranciškus Kuraitis.

Seinu-kunigu-seminarija

1909–1913 m. J. Staugaitis redagavo 50 „Vadovo“ numerių. Nustojęs redaguoti „Vadovą“, jis toliau rašė jam straipsnius. Jo publicistika buvo spausdinama savaitraštyje „Šaltinis“, „Draugijoje“, „Spindulyje“, „Viltyje“, „Vienybėje“ ir kituose leidiniuose. 1909–1910 m. J. Staugaitis išspausdino „Pirmeivių žiedų“ 12 numerių. Iš viso išleido 17 knygų ir parašė daugiau kaip 350 straipsnių.

 (Pabaiga)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl

Komentavimas negalimas.