Vėl Seinuose (2 d.). Permainos

Seinų „Šaltinio“ spaustuvės įkūrimo 110-osioms metinėms

 (Tęsinys)

 Per 18 metų Seinuose įvyko nemažai permainų. Senieji kapitulos nariai Marma, Krajauskis, Strimai jau buvo mirę. Kapitulos narių buvę tik keturi: diecezijos administratorius prel. Juozapas Antanavičius, seminarijos rektorius prel. Vincas Blaževičius, kanauninkai Pranciškus Augustaitis ir Martynas Čepulevičius. Seinų kunigai, seminarijos profesoriai, kurijos tarnautojai, katedros vikarai buvo arba Justino Staugaičio seminarijos draugai, arba jaunesni už jį.

Kun. R. Jalbžykovskis

Kun. R. Jalbžykovskis

Seminarijos vicerektorius buvęs Romualdas Jalbžykovskis. Tiesą sakant, jis buvo visos seminarijos šeimininkas ir labai reikšmingas asmuo Seinuose. Reikėtų akimirkai sustoti ir apie jį papasakoti daugiau.

Mykolas Krupavičius, Seinų seminarijoje mokęsis 1908–1913 m., taip prisimena R. Jalbžykovskį: Stipriausias lenkų palaikytojas buvo profesorius ir vėliau viceregensas kun. Romualdas Jalbžykovskis, vėliau tapęs Vilniaus arkivyskupu. Kiek jis padėdavo lenkams, tiek pakenkdavo lietuviams. Jalbžykovskio dėka ne vienas klierikas tik už lietuvybę (o kaltinamas būdavo kitu nepagrįstu nusikaltimu) buvo ir iš seminarijos pašalintas. (…) Jalbžykovskis turėjo planą ir lietuvišką Seinų vyskupijos dalį aprūpinti lenkais kunigais ir dėl to įkalbinėjo kunigus mokytis lietuvių kalbos bei darė žygių lietuvių kalbą padaryti privalomą visiems klierikams.“

Pasak M. Krupavičiaus, kan. R. Jalbžykovskis buvo blogiausias iš visų Seinų kunigų seminarijos profesorių. Negalima sakyti, kad jis neturėjo gabumų ar buvo netinkąs profesūrai. Gabumų jam netrūko, trūko laiko pasirengti pamokoms. Kita vertus, jis labai pasitikėjo savimi. Seminarijoje dėstė daug dalykų, kaip viceregensas turėjo daug pareigų. Visuomenėje pasižymėjo dideliu aktyvumu. Seinuose nebuvo lenkų draugijos ar susirinkimo, kur nebūtų dalyvavęs Jalbžykovskis. Tai buvo visur esąs ir viską žinąs žmogus. Žinoma, rūpėjo jam ir sielovados reikalai, daug laiko skirdavo Bažnyčiai, klausydavo išpažinčių, sakydavo pamokslus. Profesorius, deja, jis buvo prastas. Jalbžykovskį į Seinus profesoriauti pakvietęs vysk. Antanas Baranauskas. 1908 m. gavęs vicerektoriaus vietą, R. Jalbžykovskis pradėjo savaip tvarkytis. Greitai seminarijoje padaugėjo lenkų profesorių.

seminarija-2

M. Krupavičius prisimena: „1908 metais, man stojus į seminariją, tik vienas kitas profesorius buvo lenkas, o visi kiti lietuviai. 1913 metais, išeinant iš seminarijos, jau profesorių lenkų buvo aiški dauguma.“ (MKr 139)

R. Jalbžykovskio politikai pritarė vyskupijos administratorius J. Antanavičius ir seminarijos rektorius V. Blaževičius. Jalbžykovskio pastangomis lenkų kalba buvo dėstoma visuose kursuose. Jis rūpinosi, kad seminarijoje kuo daugiau būtų profesorių ir klierikų lenkų. Organizavo Seinų lenkus, platino lenkų spaudą, steigė mokyklas. Seinuose Jalbžykovskis dirbo 16 metų. Už nuopelnus buvo Lenkijos valdžios apdovanotas Polonia Restituta ordinu.

 ***

 J. Staugaitis greitai suprato, kad Seinai nebuvo jau tas pats ramus kampelis, kuriame lėtai ėjo lenkinimo darbas. Visi jaunieji kunigai, net ir senelis Augustaitis, buvo jau susipratę lietuviai ir uoliai vykdė sulenkėjusių dzūkų atlietuvinimo darbą. Lenkai, pamatę pavojų, pasiryžo neužleisti pozicijų. Prasidėjo tyli, bet atkakli kova. Kieno stipresnės pajėgos, turėjo laikas parodyti.

Lietuviai turėjo daug savų kunigų, bet mažai pasauliečių inteligentų. Tarp pastarųjų buvo agronomas Vincas Totoraitis, „Žiburio“ mokyklos mokytojai Juozas Grabauskas, Teresė Kryžanauskaitė (vėliau Totoraitienė) ir dar keli. Apskrities valdybos referentas p. Milevičius buvo lietuvis, bet lietuviškiems reikalams abejingas.

 seinai-seniJ. Staugaitis savo prisiminimuose rašo: „Su šitomis savo pajėgomis lietuviai darė, ką galėjo. Turėjo savo „Žiburio“ skyrių, kurio būdavo gana dažnai ir gyvi susirinkimai. „Žiburys“ turėjo savo mokyklą, kurią lankydavo kelios dešimtys vaikučių. Buvo ir gana gerai veikiąs knygynas. Lietuviai turėjo neblogą savo chorą ir dažnai ruošdavo vaidinimus bei koncertus.

Šventomis dienomis, ypač vasaros metu, lietuviai inteligentai (daugiausia kunigai) darydavo ekskursijas į kaimus ir ten ruošdavo susirinkimus. Visa šita stipriai veikė žmones. Daugelis pusiau aplenkintų dzūkų ėmė susiprasti ir jaustis esą lietuviai. Seiniškių veikimas spinduliavo ir į apylinkę, ypač kad ir kitur Dzūkuose kunigai buvo susipratę lietuviai. Seinų apylinkėje kelias lenkinimui, galima sakyti, jau buvo užkirstas. Jei būtų ir toliau taip laisvai veikta, tai lietuvybė lig šiandien jau gal būtų žymiai pasivariusi ir į pietus nuo Seinų, kur gyveno tie patys, bet jau sulenkinti, dzūkai.“

Lenkai į lietuvių pastangas atlietuvinti sulenkėjusius dzūkus ramiai žiūrėti negalėjo. Jų pusėje buvo beveik visi miesto inteligentai: gydytojas Stanislovas Urbonas, vaistininkas Vincas Domoslavskis, notaras Kalvaitis (Kahvajč) ir kt. Seinų lenkams vadovavo kan. R. Jalbžykovskis. Mieste buvo įsteigta „Katalikų sąjunga“ („Związek Katolicki“), jie pradėjo ruošti susirinkimus, vakarėlius, įsteigė kooperatyvą „Ūkininkas“ („Gospodarz“), kuris turėjo didelę apyvartą ir teikė nemaža pelno.

Seinų dvasininkų tarpusavio santykiai nenumaldomai pradėjo blogėti.

 (Bus daugiau)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl

Komentavimas negalimas.