Vėl Seinuose (1 d.). „Šaltinio“ spaustuvė

Seinų „Šaltinio“ spaustuvės įkūrimo 110-osioms metinėms

 Seinuose, Zavadzkio (seniau Vengrų) gatvėje, stovi, kaip ir prieš 110 metų stovėjo, senas dviejų aukštų mūrinis namas. Jo, kaip ir Seinų miesto, išvaizda šiandien gerokai pakitusi. Jeigu šis namas sugebėtų kalbėti, kiek daug mums papasakotų apie didingus Seinų „aukso amžiaus“ momentus, apie anų laikų įvykius, apie žmones, kurie visas savo jėgas atidavė lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžiui. Namai nebylūs. Apie istoriją ir istorijos paveldą privalome kalbėti mes, šio laiko šeimininkai. Mūsų šventa pareiga istorinę atmintį išsaugoti ir ateinančioms kartoms perduoti. Ant namo, kuriame veikė „Šaltinio“ spaustuvė, gera būtų memorialinę lentą pakabinti… Tačiau nepaisant lietuvių bendruomenės pastangų, sutikimo tam kaip nebuvo, taip, atrodo, ir nėra.

Šiame pastate buvo "Šaltinio" spaustuvė S. Birgelio nuotr.

Šiame pastate buvo „Šaltinio“ spaustuvė
S. Birgelio nuotr.

Mėgstu prie šio namo pastovėti. Širdį užvaldo mįslingi jausmai: džiaugsmas ir liūdesys, nuostaba ir skausmas. Gerai įsiklausius čia galima išgirsti spausdinimo mašinų kalenimą, užuosti klijų, popieriaus, naujų įrištų knygų kvapą. Specifinį kvapą, kuris man gerai pažįstamas ir nepaprastai malonus. Jis primena anuos didingus laikus ir tai, kad šiais metais minime 110-ąsias Seinų „Šaltinio“ spaustuvės įkūrimo metines.

Pabandykime sėsti į laiko mašiną ir pakeliauti jo labirintais. Mūsų kelionė bus įdomi, nes jos vadovu sutiko būti pats Seinų kunigų seminarijos auklėtinis vyskupas Justinas Staugaitis.

J. Staugaitis Seinų kunigų seminariją baigė 1890 m. Tais pačiais metais buvo įšventintas kunigu. Kunigavo Alytuje, Balbieriškyje, Seinų vyskupijos bažnyčiose, beveik 10 metų dirbo sielovadoje Varšuvos šv. Aleksandro bažnyčioje. 1905 m. sugrįžo į Lietuvą.

1909 m. likimas jį vėl nubloškė į Seinus, kurių jis gal ir nemėgo, kurie jo nemasino. Tuo metu čia leidžiamo „Vadovo“[1] redaktorius Juozas Laukaitis, beredaguodamas šį mėnraštį, pavargo, tad reikėjo rasti, kas jį pavaduotų. Iškelta J. Staugaičio kandidatūra. Seinų vyskupijos administratorius prel. Antanavičius J. Staugaičio nemėgo, bet nesant geresnio kandidato, turėjo sutikti.

Taigi po 18 metų – 1909 m. balandžio 14 d. – J. Staugaitis vėl atvyksta į Seinus. Tuoj patiria, kad čia įvykę didelių pasikeitimų. 1906 m. Seinuose buvo įsteigta Laukaičio, Dvaranausko ir Narjausko bendrovė „Šaltiniui“ ir geroms knygoms leisti. Bendrovės iniciatorius buvo kun. J. Laukaitis. Jos narių suvažiavimas vyko Marijampolėje. Jo metu kun. J. Laukaitis siūlė „Šaltinį“ steigti Seinuose. Pasak jo, Seinai esą vyskupijos centre, čia veikia seminarija, kurioje dirba daug dvasininkų, rašysiančių laikraščiui tekstus. Mieste ir aplinkiniuose kaimuose gyvena daug aplenkintų dzūkų, tad čia leidžiamas „Šaltinis“ pasitarnautų jų „atgavimui“ Lietuvai.

J. Laukaičio idėjoms nepritarė J. Staugaitis. Jis siūlė „Šaltinį“ steigti Aleksote arba Marijampolėje. Pateikė keletą svarių argumentų. Pirma, „Šaltinis“ skirtas ne Seinų dzūkams, bet visai Lietuvai, todėl jis turėtų eiti iš didelio centro, kuriame geriau jaučiamas gyvenimo pulsas. Antra, Seinų dzūkų atgaivinti užtektų, jei kunigų seminarijos kunigai uoliai platintų „Šaltinį“ ir į jį rašinėtų. Trečia, Seinai yra Lietuvos pakraštyje, toli nuo svarbesnių kelių ir geležinkelio linijos. Ketvirta, spaustuvę geriausia steigti Kaune ir Vilniuje, kadangi juose verda lietuvių kultūrinis gyvenimas. Čia spaustuvė ir laikraštis turėtų patogiausias sąlygas. J. Staugaitis įtikinėjo, kad jei būtinai reikia turėti įmonę šiapus Nemuno, tai reikėtų ją steigti Aleksote, kuris yra Kauno priemiestis, arba blogiausiu atveju – Marijampolėje.

"Šaltinio" spaustuvė

„Šaltinio“ spaustuvė

Bendrovės narių dauguma pritarė J. Staugaičio argumentams. Šiuo klausimu buvo priimta rezoliucija. J. Staugaitis savo atsiminimuose rašė: „Bet kun. Laukaitis, per siaurai žiūrėdamas į gyvenimą, padarė savo: prisidengdamas prel. Antanavičiaus, diecezijos valdytojo, autoritetu, įsteigė spaustuvę Seinuose ir iš ten ėmė leisti „Šaltinį“. Aš jau ir taip buvau senųjų klebonų prel. Antanavičiui skundžiamas, kaipo pavojingas novatorius. Antanavičius juo labiau nusistatė prieš mane, kai iš kun. Laukaičio sužinojo, kad aš norėjęs „Šaltinį“ iškelti iš Seinų.“

Taigi J. Laukaičio pastangomis 1906 m. pavasarį Seinuose buvo įsteigta spaustuvė „Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir Bendrovė“. Lėšomis mašinoms nupirkti rūpinosi Vincas Dvaranauskas. Spaustuvei vadovavo Seinų kunigų seminarijos profesorius J. Laukaitis. 1906 m. kovo 18 d. pasirodė pirmas „Šaltinio“ numeris. Antrame jo numeryje rašoma: „Pereitiemsiems metams baigiantis trys Seinų miesto kunigai: Juozapas Laukaitis, Vincentas Dvaranauskas ir Jurgis Narjauskas, pritariant ir padedant savo dvasiškajai vyriausybei, įkūrė draugiją spaustuvei Seinuose įsteigti „Šaltiniui“ leisti ir knygoms spausdinti. Iš visų kraštų kunigai lietuviai parėmė šį sumanymą. Trumpu laiku draugija įtaisė puikią spaustuvę ir dabar jau leidžia laikraštį ir turi daug knygų spausdinti.

Taigi 1 balandžio mėn. dieną (20 kovo) šių metų J. M. Garbingiausias diecezijos Administratorius Pralotas Antanavičius, atlaikęs Katedroje šv. Mišias, pašventino naująją lietuvišką spaustuvę ir „Šaltinio“ redakcijos butą, linkėdamas draugijai ir laikraščio bendradarbiams Dievo palaiminimo ir pasisekimo.

Po to J. M. Administratorius ir vietiniai kunigai, susirinkę pietų į seminariją, kalbėjosi apie tėvynės reikalus, lietuvių apšvietimą ir pagerinimą jų būvio.

saltinis-196x300Visi pripažino, kad įkūrimas spaustuvės Seinuose ir „Šaltinis“, tai stiprovė Lietuvos pakraštyje, tai naujas žibintas, kuris platys tarp mūsų žmonių tikrą šviesą.

Kas atsimena senesniuosius laikus, pirm kokių 15-20 metų, sako negalima esą dabar pažinti Seinų. Mat viskas mainosi šiame pasaulyje: nuo žemiausiojo, lig aukščiausiojo Seinų kunigai, išskiriant vieną mozūrą, jau yra susipratusieji lietuviai; myli jie savo prigimtąją kalbą, šnekasi tarp savęs lietuviškai, o pakraipa dvasiškosios vyriausybės teikiama apima visą dieceziją.

Be to J. M. Administratorius paskyrė į „Šaltinio“ redakciją tris kunigus: Laukaitį, Totoraitį ir Civinską, atliuosavęs juos nuo visų kitų pareigų. Kun. Laukaičio vietą, kaipo Seinų Konsistorijos Sekretoriaus, apėmė kun. Jurgis Narjauskas, buvusis Katedros vikaras. („Šaltinis“, Nr. 2, p. 31)

Kai Seinų bendrovės reikalus į savo rankas paėmė kunigas Juozas Vailokaitis, jie sparčiai ėmė eiti geryn. „Šaltinis“ ne tik greitai sumokėjo skolas, bet pradėjo duoti pelno. Spaustuvė buvo užversta darbu. Netrukus prie jos susidarė didelis knygų sandėlis. Seinų „Šaltinio“ spaustuvė išgarsėjo, pradėjo sėkmingai konkuruoti su Vilnium ir Kaunu. Tai pripažįsta ir skeptiškai Seinų spaustuvės atžvilgiu nusiteikęs J. Staugaitis. Kai Petro Vileišio įsteigtasis dienraštis „Vilniaus žinios“ pakliuvo į „pirmeivių“ rankas, kilo reikalas turėti savo dienraštį. Įdomu, kad pats Staugaitis pripažįsta, jog Seinų „Šaltinio“ spaustuvė buvo pajėgi tokį dienraštį leisti.

 (Bus daugiau)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl




[1] „Vadovas“ – katalikų mėnraštis, skirtas dvasiškiems lietuvių reikalams, buvo leidžiamas 1908–1914 m. Jį įsteigė kun. J. Laukaitis ir kan. K. Prapuolenis. Tarp steigėjų įvairiuose šaltiniuose dažnai minimas ir kun. J. Staugaitis, tačiau prisiminimuose jis apie tai neužsimena. „Vadovą“ jis pradėjęs redaguoti vėliau, negu paprastai nurodo šaltiniai: ne nuo 1908, bet nuo 1909 (redagavęs iki 1912 m.). Taigi išeitų, kad šio mėnraščio steigėju jis nėra buvęs. 1912–1914 m. „Vadovą“ redagavo kun. P. Kuraitis. Kiekviename numeryje būdavo pamokslų skyrius, spausdinti svarbesni Bažnyčios vadovybės raštai, nemaža straipsnių teoriniais Bažnyčios mokslo ir praktiniais sielovados klausimais. „Vadovas“ pasisakydavo ir svarbesniais Lietuvos Bažnyčios bei tautiniais reikalais.

 

Komentavimas negalimas.