Vaitakiemio savanoris Petras Jurkiūnas

Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui

Interneto svetainėje http://www.bukdetektyvas.lt/kategorijos/savanoriu-kapai/ yra paviešintas virtualus žemėlapis su pažymėtom kapinėm, kuriose palaidoti Lietuvos savanoriai. Jis buvo sudarytas remiantis Eugenijaus Ivaškevičiaus knyga „Lietuvos karių, partizanų ir šaulių kapai. Atlasas. 1919–1940“. Šioje interneto svetainėje rašoma: „Atlase sužymėti visi žinomi 1919–1940 metų karių kapai, surašytos visos žinomos žuvusiųjų pavardės, pateiktos asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, gausu nuotraukų.“

Deja, virtualiame žemėlapyje nepaminėti (ir nepažymėti) Lietuvos savanorių kapai Seinuose ir Berznyke. Kodėl? Šios kapinės Lietuvos etninėse žemėse. Jos yra pora kilometrų nuo dabartinės valstybinės sienos, o ten palaidoti savanoriai – juk tie patys Lietuvos sūnūs. Knygos „Lietuvos karių, partizanų ir šaulių kapai. Atlasas. 1919–1940“ autorius Eugenijus Ivaškevičius man paaiškino, kad jo leidinyje (p. 194–195) yra nurodyti kariai, palaidoti Augustave, Berznyke, Gibuose, Jastšembnoje, Krasnapolyje, Seinuose ir Vižainyje. Jie neužmiršti, tik vardijami kitoje vietoje, po Lietuvos karių Latvijos Respublikoje.

 ***

savanoriai -a1918 m. spalio mėn. susikūrė pirmieji savanorių būriai, kurie sudarė Lietuvos kariuomenės užuomazgą. Gruodžio 29 d. buvo paskelbtas atsišaukimas į tautą, kviečiantis ginti Lietuvos laisvę. Savanoriams buvo pažadėtas išlaikymas, 100 markių algos per mėnesį (savanorių išlaikytiniams – po 50 markių), žemės nuosavybė.

Ne dėl kokių nors privilegijų ar asmeninės naudos į savanorių gretas stojo brandžiausias Punsko ir Seinų krašto jaunimo žiedas. Tik nedaugelis žmonių, tie, kurie pasiliko gyventi Lietuvoje, galėjo gauti savanorio statusą, žinoma, jeigu tenkino keletą reikalavimų: įstojo į kariuomenę iki privalomo šaukimo, tarnavo ne mažiau negu 6 mėn., nepadarė nusikaltimų, nedezertyravo ir pan. Daugelis mūsų savanorių sugrįžo į savo gimtinę. Jie, kaip asmenys, gyvenantys ne Lietuvos teritorijoje, nebuvo Lietuvos pripažinti savanoriais ir negalėjo gauti savanorio statuso.

Vienas iš tokių savanorių, kurie pasiliko gyventi Lietuvoje, buvo Vaitakiemio kaimo Petras Jurkiūnas. Jis gimė 1897 m. žemdirbių šeimoje Vaitakiemy. Savo kaimo šviesuolio Kazimiero Mielkaus paskatintas ir jo padedamas, išmoko skaityti ir rašyti. Tėvas Andrius norėjo, kad sūnus būtų žemdirbys, bet jaunuoliui rūpėjo kiti, aukštesni, dalykai.

Petras, be abejo, dalyvavo 1918 m. lapkričio 15 d. mitinge, kuriame buvo įsteigtas Punsko lietuviškas valsčius. Šio valsčiaus viršaičio Petro Pacenkos ir savo kaimiečio Kazimiero Mielkaus paskatintas ir gavęs tėvų sutikimą, 1919 m. sausio 9 d. stojo į Lietuvos savanorių gretas.

Tarnavo 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko 2-ojoje kulkosvaidžių kuopoje. Vėliau buvo šio pulko 5-osios kuopos vadas. Pasižymėjo kovose su bolševikais ties Zarasais 1919 m. rugpjūčio 25 d. 1919 m. gruodį už narsą buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už tėvynę“. Pristatymo apdovanojimui dokumente aprašomas Petro Jurkiūno žygdarbis: „1919 metų gegužės 31 dieną mūšiuose ties Kaniūkų kaimu, priešui apsupus visą pulką ir visiems panikoje bebėgant, iš mūšio lauko atnešė keturis kulkosvaidžių kaspinus, ten paliktus kulkosvaidininkų. Be to, žygio metu su kitais kareiviais drąsiai atliko žvalgybą.“

Kryžius „Už tėvynę“ buvo įsteigtas 1919 metais. Tai aukščiausias to meto valstybinis apdovanojimas. Šiuo ordinu buvo pagerbiami Lietuvos savanoriai, laisvės kovų dalyviai. 1920 m. Lietuvos prezidento įsakymu Kryžius „Už tėvynę“ pavadintas Vyčio Kryžiumi. Vėliau jis buvo vadinamas Vyčio Kryžiaus ordinu.

Baigęs tarnybą savanorių gretose, Petras Jurkiūnas apsigyveno Zovadoje netoli valstybinės sienos (Lietuvos pusėje). Čia jis įstojo į Lietuvos policiją. Kaip savanoris, Mockų kaime gavo 8 ha žemės. Apsigyveno šiame kaime, sukūrė šeimą, susilaukė palikuonių. 1930 metais už nuopelnus kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės Petrui buvo suteiktas savanorio statusas bei įteiktas Savanorio medalis.

Pokario metu Jurkiūnų šeima nepatyrė ypatingo sovietų ir stribų persekiojimo. Jų pavardė neatsirado tremiamų lietuvių sąrašuose. Petras gyveno nepasiturinčiai, dirbo kolūkyje laukininkystės darbininku. Jų namuose dažnai lankydavosi partizanai. Buvęs savanoris juos šelpė ir globojo.

 Šaltiniai:

Mielkus, Jonas Vitalius. Šeimos lemtis su grotų ženklu. Vilnius, 2004.

Vaicekauskienė, Aldona. Vaitakiemis. Punsko „Aušros“ leidykla, 2014.

Cibulskas, Kostas. Punskiečių darbai ir likimai. „Aušros“ leidykla, 2000.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Komentavimas negalimas.