V. Vasiliauskas. Birželis, vasaros pradžia: Lietuva 1940 m. ir 2018 m.

Gali būti, kad vienos didelės šalies ambasada Latvių gatvėje anksčiau laiko išėjo vasaros atostogų ir net atkimšo pergalės šampaną, nes tikrai sulauks ordinų už sėkmingiausią operaciją NATO ir Europos Sąjungos šalyje. Nuostabiausia, kad viskas įvyko be tos šalies atstovų pastangų.

Bet tai yra didžiausias meistriškumas nešvarius darbus atlikti svetimomis rankomis: nereikėjo nei trolių, nei fake news, nei išlaidų agentūrai. Viską padarė patys lietuviai. Tobulai – lyg iš natų. T.y. iš KGB vadovėlių.

Valdas Vasiliauskas | penki.tv nuotr.

Valdas Vasiliauskas | penki.tv nuotr.

Tie vadovėliai, iš kurių mokosi ne tik  dabartiniai kaimynų FSB ir SVR, bet ir, atrodo, mūsiškis VSD, rekomenduoja, griaunant iš vidaus priešiškas valstybes ir jų sąjungas ar politines grupuotes, kompromituoti visuomenės akyse jų lyderius, stengtis juos sukiršinti, pasėti jų tarpusavio nepasitikėjimą ir net neapykantą, sukelti destruktyvias aistras ir  vidaus kovas. Viskas paprasta, net banalu: skaldyk ir valdyk.

Kas dar Lietuvoje liko nesuskaldytas? Nesupjudytas? Nesugriautas? Dar juodesnė bedugnė atsivėrė tarp valdančiosios daugumos ir opozicijos, vargu ar šią kadenciją bus įmanomas bendras darbas „vardan tos…“.

Bendražygiai ir bendraminčiai, pasiskaitę, kas apie juos buvo kalbama už uždarų durų, negali žiūrėti vienas į kitą ir abejoja galimybe būti vienoje partijoje ar Seimo frakcijoje. Gal tik Bažnyčią kol kas aplenkė Lietuvoje vidaus nesantaika, pjautynės ir skilimas.

Negana to VSD pažyma prikėlė senus konfliktus ir užmirštus skandalus (tarkim, apsimelavusių Teisėjų tarybos narių ir užsitęsusią Aukščiausio Teismo pirmininko skyrimo istoriją). Ne vienam veikėjui tai buvo puiki dingstis peržiūrėti ir suvesti senas sąskaitas: tai štai kaip viskas buvo, va kas dėl to kaltas. Dar daugiau intrigų, dar daugiau įtarumo, dar daugiau pagiežos, dar daugiau purvo.

Kasdien atverčiant vis kitą VSD dešimtmečio epo puslapį, lyg iš dantų pastos tūbelės išspaudžiant naują slaptos informacijos porciją, visuomenė gundoma ir pratinama žiūrėti pro rakto skylutę, vogčiomis klausytis neviešų pokalbių. Ir visa tai dedasi neva griežtinant privačių asmens duomenų apsaugą! Bet jau nebėra  ko saugoti – Lietuvoje nebeliko privataus gyvenimo.

Šį VSD dešimtmečio epą turėtų skambiai užbaigti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK)parlamentinio politikų ir verslo ryšių tyrimo išvados, kurių laukiama iki birželio 1-osios.

Tačiau, jeigu destrukcija plis tokiu pagreičiu, šis birželis primins 1940 m. Lietuvos birželį: valdžia nepasitiki nacionaliniu verslu, naikina jį visomis išgalėmis, sudarinėja įtartinų partijų sąrašus, skirsto žurnalistus į tikrus ir netikrus, patikimą ir nepatikimą, „šaudančią į savo valstybę“ žiniasklaidą, todėl ar nevertėtų kai kurių redakcijų išvaikyti? Sakot, apokalipsė? Bet net atsargusis Žurnalistų sąjungos pirmininkas, gebantis pritapti prie gerojo pono, gražiuoju sugyvenantis su visomis valdžiomis, stvėrėsi už galvos, kai Seimo  NSGK pirmininkas leptelėjo apie LNK licenzijos panaikinimą.

Tos didelės šalies ambasada Latvių gatvėje gali ruoštis lietuviškai vasarai  be rūpesčių ir dėl kitko: pasirodo, VSD  medžioja ne jos rezidentūrą ir agentūrą – Lietuvos žvalgyba ilgiau nei dešimtmetį ganė vieną žurnalistą, buvo susitelkusi ties vidaus politikos reikalais. Trumpiau tariant, mokesčių mokėtojų išlaikoma tarnyba šnipinėja pačius mokesčių mokėtojus. Kita vertus, po tiekos metų tik tokių ir tik tiek pusiau gandų viso labo pririnkta?

Kadangi S.Skvernelio Vyriausybė užsimojusi viską optimizuoti, stambinti, jungti, ar nevertėtų jai atsigręžti į VSD?

Komentavimas negalimas.