Užduotis dvylikai

 Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du.

    MorkusJis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių.

    Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“.

    Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.

Evangelija (Mk 6, 7–13)

 Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Algis Butė

Užduotis dvylikai – taip trumpai galima būtų nusakyti šios dienos Evangelijos ištraukos pagrindinę mintį. Dvylikai apaštalų kurį laiką teks veikti patiems. Šalia jų, kaip jie įpratę, Jėzaus nebebus. Jis primena mokiniams jų pašaukimą: eikite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais. Ilgą laiką vaikščiodami su Jėzumi, apaštalai galėjo pamiršti šią užduotį – užuot ruošęsi žvejoti žmones, galėjo pasitenkinti tik tinklų priežiūra ir naudotis Jėzaus darbo vaisiais, kurie tikrai buvo nuostabūs. Siųsdamas mokinius, Jėzus tarsi pasako, kad Jis su mokiniais, taip kaip yra dabar, ne visada bus. Tačiau visa, ko reikia Evangelijos skelbėjams, mokiniai jau turi. Evangelistui Morkui skelbti atsivertimą, išvarinėti demonus ir gydyti ligas yra pagrindinė Jėzaus bei jo mokinių misija, laiko jai atlikti nėra daug, nes laiko iki amžiaus pabaigos – taip pat nedaug. Todėl Jėzus neleidžia imti atsargų į kelionę, bet liepia pasitenkinti žmonių svetingumu skubant iš vienos vietos į kitą.

Greitos laikų pabaigos nuojauta nesvetima visai pirmojo amžiaus Bažnyčiai. Apie tai užsimena ir apaštalas Paulius viename savo laiškų prikaišiodamas tikintiesiems, esą jie nieko neveikią, tik smalsaują. Tačiau Jėzus savo Bažnyčiai ruošia kur kas ilgesnę kelionę. Jau du tūkstančius metų ji tęsiasi, ir nežinia kada baigsis. Jėzus, gavęs pašaukimą iš Dievo, dabar mokiniams perduoda galią tęsti Jo darbus. Mokiniai paklūsta ir išskuba. Jiems puikiai sekasi – jie išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejais ir jie pagijo. Evangelistas nerašo, kiek kartų jiems teko nusikratyti dulkes nuo kojų, bet, manau, ir tai buvo neišvengiama.

Jėzaus misija tęsiasi ir šiandien. Bažnyčia skelbia atsivertimo būtinybę išganymui, pasitelkdama visas XXI amžiaus civilizacijos siūlomas galimybes. Ar Jėzus suteikia valdžią netyrosioms dvasioms? Taip. Matant, kokia sumaištis šiandienėje mūsų visuomenėje dvasios atžvilgiu, galima pamanyti, kad taip nėra, tačiau tai būtų ne tiesa. Problema kyla ne dėl Bažnyčios galių, bet dėl jų priėmimo. Jėzus davė mokiniams valdžią netyrosioms dvasioms, ir mokiniai, ta valdžia naudodamiesi, išvarė daug demonų. Tačiau toji galia nė kiek nesumenkina ir paties žmogaus valios. Su Jėzaus galia ateinančiam apaštalui galima lengva ranka parodyti duris, ir jis išeis. Antgamtinės galios priversti žmogų paklusti jie neturi. Galima dėl to liūdėti, galima pykti, bet tokia buvo Jėzaus valia. Tačiau ir paprastai beldžiantis galima daug pasiekti – išgyventi nesėkmes ir eiti toliau, juolab kad durų yra tiek, kad viso gyvenimo neužtektų, kad į jas visas pasibelstų. O jeigu dar įsileidžiama vidun…

Lankydamas parapijiečius, pats puikiai jaučiu, koks trumpas yra laikas, tačiau kartais pastebiu, ir kaip yra nesuvokiama Bažnyčios pasiuntinybė, stengiantis jai primesti visiškai nebūdingas funkcijas ir atriboti nuo tiesioginės jos pareigos skelbti tikėjimo būtinybę, gyvenimo pagal Dievo įsakymus būtinybę ir galios susidoroti su tam trukdančia piktąja dvasia, o ne su laisva žmogaus valia. Todėl nesistebėkite, kad kartkartėmis pamatysite žmonių, kurie sėdasi šalia kelio ir valosi dulkes.

„Mažoji studija“, laida „Dievo žodis, kasdieniai skaitymai“

 

Komentavimas negalimas.