Turėjom giminėj partizanus

- Turėjom giminėj partizanus, – pasakoja mano mamos teta Julija Ustach. – Tai buvo broliai Bonifacus ir Algimantas Rutkauskai iš Rūdninkų (kaimas Kalvarijos savivaldybėje, tarp Rūdos ir Būdviečio). Pas mus namuose (Kampuočiuose pas Stoskeliūnus) Bonifacus buvo pasidaris bunkerį kamaroj. (Mano mama tik po kelių dešimtmečių sužinojo, kad namuose, kuriuose gyveno daugiau kaip dvidešimt metų, grindyse buvo išlikęs partizanų bunkeris.) Grindyse buvo mažas uždengimas padarytas, o ant jo uždėtas duonkubilys.

iš-efoto-lt

Kalbant apie minėtus brolius, prie jų prisijungdavo daugiau partizanų. Eidami į Lietuvą, dažnai pas mus užeidavo. Kiekvieną kartą mes juos pamaitindavom. Visada šio to turėdavom. Rūkytos mėsos, agurkų ir duonos niekada pas mus netrūko.

Vieną kartą atėjo partizanai su ginklais ir paliko juos prieminėj. Tai buvo du rankiniai kulkosvaidžiai ir šautuvai. Buvo vėlyvas vakaras. Pasirūpinusi maistu, nuėjau atsigult į kitą patalpą. Girdėjau, kaip šie virtuvėje prie stalo valgydami kažką tarėsi. Neilgai trukus išgirdau, kad kažkas beldžiasi į duris. Greitai pribėgusi klausiu: „Kas tenai?“ Man atsako: „Żołnierze“. Nieko jiems neatsakydama nuėjau į virtuvę įspėti partizanus: „Vyrai, bėkit, nes kareiviai už durų“. Šie tyliai nuėjo pasiimti savo ginklų ir nieko nelaukdami išbėgo per duralas. (Prie lango buvo padaryta anga, tep vadzinamos duralės. Per jas pamazgas ar vandenį pildavom.) Priėjau prie lauko durų ir garsiai rėkiu: „Nie puszczę! Jestem sama! A może to nie żołnierze!“ Tuo pačiu metu atėjo Kazys (mano senelis). Jis buvo išėjęs pas panelę (mano močiutę) kitame kaime. Matyt, ką tik buvo grįžęs ir girdėjo mano rėkimą. Atidarė tiems kareiviams duris ir pasakoja šiems, kad bijojau atidaryti duris, nes nežinojau, ar tai ne kokie melagiai banditai. Na ir Kazys įleido juos į virtuvę. Ten degė silpna partizanų palikta šviesa, ant stalo buvo lėkštės. Kareivių dėmesį atkreipė atviros duralės. Aš jiems ir atsakiau, kad ką tik katinus išvijau. Laimei, viskas gerai pasibaigė. Kareiviai manim patikėjo, o partizanai sėkmingai pabėgo iš mūsų namų.

Broliai Rutkauskai ne tik užeidavo pas Stoskeliūnus užvalgyt, pernakvot arba pasislėpt. Julija pasakoja, kad partizanai tiesiog pas juos gyveno. Trumpas buvo brolių gyvenimas. Bonifacas, slapstydamasis kažkokio Lietuvoje kaimo sodyboje, buvo įduotas ir nušautas. Algimantas buvo suimtas ir nukankintas Vilniaus kalėjime.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

vienas komentaras Turėjom giminėj partizanus;

  1. Valentas sako:

    Dristu pataisyti, kad kaimas yra ne Ruda o Rudele, ir is tikruju sis kaimas yra tarp Sangrudos ir Budviecio.