„Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“

Daugelis Jėzaus mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“

JonasJėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“.

Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netikės, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakau: niekas neateis pas mane, jeigu jam nebus duota Tėvo“.

Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“

Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pamatėme, kad tu – Dievo Šventasis“. Evangelija (Jn 6, 60–69)

Evangelijos skaitinį komentuoja br. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM

 *** 

Kieti šie Jėzaus žodžiai, ką ir sakyti. Iš tiesų – ir kas gi gali jų klausytis? Kai paskaitai, lieka neaišku: štai Jėzus kalba apie tai, kad dvasia ir kūnas yra du priešingi pradai. Lyg ir skirtinga nuo to, ką skelbia visa Biblija apie asmens integralumą. O čia – kūnas nieko nereiškia, dvasia teikia gyvybę. Toliau – dar nesuprantamiau. Jėzus sako, kad žodžiai, kuriuos jis kalbėjo, yra dvasia ir gyvenimas, bet juk jie yra ne kas kita, kaip žodžiai apie Žmogaus Sūnaus kūną ir kraują, atiduotus už pasaulio gyvybę. Tai yra žodžiai apie Žmogaus Sūnaus labai žemišką, labai materialų, labai konkretų buvimą dėl mūsų.

Galima suprasti tuos, kurie pasitraukia nuo jo žodžių. Pagalvojau apie mūsų, žmonių, trapius santykius, ryšius. Irgi būna kietų, neaiškių žodžių. Natūraliausia tada irgi atrodo – pasitraukti, nutraukti santykį, nebūti kartu. Paneigti tai, kas siejo, kas buvo brangu. Paprasta išeitis, kylanti iš nesupratimo.

O vis dėlto Jėzus suteikia galimybę naujai pradžiai. Pažiūrėkit, kaip jis klausia dvylikos: „Gal ir jūs norite pasitraukti? Ir aš negirdžiu čia priekaišto. Tai tiesiog klausimas – kaip ir tas, kai pas jį atveda nusidėjėlę. Klausimas, iškeltas žmonėms, pakėlusiems akmenį: „Kas iš jūsų be kaltės“? Netikėtas klausimas. Ir pats gali spręsti, ką daryti. Gali pasitraukti – tavo reikalas. Ir Petras, pažįstamas karštakošis, sako: tu turi gyvenimo žodžius, kurgi mes eisime? Kur mes be tavęs ištversime? Kaipgi galime paneigti buvimą kartu, tą džiaugsmą, patirtą Kanos vestuvėse? Kurgi mūsų akmenys, kuriuos galėtume sviesti į savo praeitį? Mes jų neturime. Eisime su tavimi. Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

Bet ir vėl tai tik žodžiai, kuriuos mažai kas suprato. Žodžiai, kurie yra dvasia ir gyvenimas, bet kurie tokie prieštaringi. Manau, tai yra daugiau, nei mes galime išsiaiškinti, kažką apie juos pasakyti. Jie traukia mus, kviečia eiti tolyn, suteikia viltį. Jėzus ne dėl to kalba, kad paneigtų sąsają tarp dvasios ir kūno, jis tiesiog sako, jog yra kažkas, kas daugiau nei kūnas. Jėzus ne dėl to ištaria apie gyvenimo žodžius, kad paneigtų savo sudaužyto, nukankinto ir po to prisikėlusio kūno slėpinį. Jis tiesiog sako, kad mes pakviesti išgyventi jo Dvasią, apie kurią tiek rašo Jono Evangelija. Jėzaus žodis yra daug daugiau, siekia daug toliau, nei gali paaiškinti logika, Jėzaus žodis sminga į širdį. Naujajame Testamente rasime eilutes, kurios prilygina Dievo žodį kalavijui. Iš tikrųjų Jėzaus žodis yra gyvenimas, nes jis pataiko, perveria, kviečia. Tai žodis, kuriuo Jėzus išdrįsta pasidalyti, sakydamas: drąsos. Tu gali keistis, gali būti kitoks. Kūnas, tave ribojantys daiktai, mintys yra ne viskas. Tu esi daugiau nei tai. Išdrįsk peržengti save, išdrįsk būti mylimas, išdrįsk mylėti.

Jėzaus žodis kviečia tokiai drąsai, todėl yra gelbstintis, viltingas, keičiantis. Todėl tai amžinojo gyvenimo žodis. Susietas su jį tariančiu asmeniu taip glaudžiai, kad niekur nuo to asmens nebepasitrauksi.

 

Bernardinai.lt

Komentavimas negalimas.