Tomas Marcinkevičius: „Misijos Sibiras“ bandomasis žygis

Pyktis. Kartus, kažkur ties gurkliu vis pasiliekantis pyktis, primenantis apie save kiekvieną kartą, kai pagalvoju apie XX amžiaus Lietuvos istoriją, partizanus, trėmimus ir rezistenciją. Pyktis dėl laimėjimų, kurie neįvyko. Dėl žaizdų, kurios užgijo, palikdamos bjaurius randus ant tautos stuburo. Dėl teisybės, kurios nieks mums nepateiks savaime ir kurią turime rasti patys. Tai yra jauno žmogaus pyktis, nusėdęs švinu „ant dūšios“. „Gal reikia juo pasidalinti?“ – galvojau, prieš atsakydamas į laišką dėl dalyvavimo “Misijos Sibiras“ bandomajame žygyje.

sibiras sibiras2 sibiras3 sibiras4Žygis vyko gegužės 30-31 dienomis Dzūkijos miškuose. Dieną pradėjome prie Vilniaus autobusų stoties švarūs, žvalūs, apsisagstę kuprinėmis ir energingai tiesiantys ranką prisistatymui visiems, kas tik atsistojo šalia. Atsiėmę organizatorių dovanotus marškinėlius sėdome į autobusus. Pervažiavome tiltą virš Nemuno, išlipome prie Alytaus ir tik pradėję žygiuoti visi sustojome ratu prisistatymui. Pažinome žygio vadą Arnoldą Foką bei kitus organizatorius – Arną Marcinkų, Igną Rusilą, Karolį Žemaitį (bei visus kitus, kuriems išvardinti reikėtų visos pastraipos). Taip pat išgirdome pagrindines žygio taisykles – džiaugtis ėjimu, neištęsti eilės bei atsakingai įvertinti savo jėgas. Kaip pasirodė vėliau, pastaroji taisyklė itin svarbi. Nes, kaip ir kiekvienais metais, žygį baigė mažiau, nei jį pradėjo. Kalvos, slėniai, upės, pasemtos pievos, vieškeliai, grindiniai, krūmynai ir miškas greitai atskleidė, kieno batai nenutrina pėdų, o kam kuprinė yra visų pirma balastas. Kraujuojančios kojos ar sustirusi nugara privertė sustoti tik keletą dalyvių, Arno žodžiais, „mažiau nei kasmet“. Dauguma žygiavo geros nuotaikos ir išvardijus užduotis nereikėjo jų kartoti antrą kartą. Sąlygos atitiko tai, ko galima tikėtis Sibire: iš pirmo žvilgsnio atsitiktinis, jaunais lazdynais, berželiais ir pušimis apžėlęs kalnelis miške (kuris iš tikrųjų slepia XIX kapinaites), smėlio duobė su kerpėmis apšašusiu kryžiumi (buvęs partizanų bunkeris) ar elementarios išvykos malkų į mišką. Reikėdavo apvalyti paminklus nuo samanų, kur įmanoma – iškeisti trūnijančią medieną, nutrinti kerpes, išravėti piktžoles. Šioms vietoms suteikėme naujus veidus, paruošėme jas naudojimui, o kartais tiesiog pažymėjome savo viešnagę.

 Žygio organizatorių žodžiais, Dzūkijoje nei vieno žygio metu nepritrūko vietų, kurias verta aplankyti projekto metu. Lankėme Vanago grupės partizanų žuvimo vietą Kalnėnų miške, tvarkėme žydų kapines Nemunaišio kaime, klausėmės istorijų apie Adolfą Ramanauską-Vanagą prie koplyčios, kurioje jis priėmė partizano priesaiką, taip pat aplankėme Šarūno rinktinės partizanų žūties vietą bei vykome į Klepočių kaimą, kur 1944-aisiais NKVD įvykdė gyventojų žudynes. Kai kuriems – šventi Lietuvos istorijos paminklai. Kitiems – treniruotė prieš iššūkius Sibire. Dar kitiems – proga nusiimti kuprinę ir užsiklijuoti pleistrus ant pūslėtų pėdų. Stengėmės aptiktas vietas palikti geresnės būklės, nei aptikome. Aš stengiaus išsiaiškinti savo pyktį. Ir su kiekvienu išvalytu paminklu, kiekvienu aptvarkytu krūmu pyktis šiek tiek nuslūgdavo. Pradėjo formuotis supratimas apie išmoktas pamokas ir skaudžios patirties atneštą išmintį. Apie tai, kodėl svarbu atsiminti rezistenciją, trėmimus ir kovas už laisvę. Kad ateityje Dzūkijos miškus tręštų lietus, o ne kraujas. Pusšimtis okupacijos metų pasirodė ne tokie siaubingi, jei jauniems žmonėms paminklų ir kapų tvarkymas teikia nuoširdų džiaugsmą. Jeigu aplankytos vietos ir įvardintos datos ką nors jiems reiškia. Jeigu sugeba atleist, bet nepamiršt.

Žygyje dalyvavo daugiau nei 60 įvairaus amžiaus, išsilavinimo, profesijų ir pažiūrų žmonių. Nuo mokyklos moksleivių iki dirbančiųjų, gimę Lietuvoje ir gimę užsienyje, su tikslais pereiti visą kelią, atminti savo šeimos narius, pereiti atranką ir pailsėti nuo civilizacijos, fanatiškai besidomintys istorija, technologijomis, kultūra, ankstesniais projektais ir šimtais kitų dalykų. Žingeidūs introvertai ir ekspresyvūs ekstravertai. Įgudę žygeiviai ir motyvuoti, su sportu artimai nebendraujantys. Kaip iš jų suregzti komandą? Kokiu būdu atrinkti labiausiai to nusipelniusius, labiausiai tinkamus vykti į Sibirą su projektu, kuriam suėjo dešimt metų? Vargu ar galima sukurti tikslius kriterijus žmogaus motyvacijos pamatavimui procentais ar iš anksto įvertinti jo(s) naudingumą projektui. Tačiau projekto organizatoriai pasikliovė seniai žinoma tiesa, kad fizinis nuovargis sąlygoja ir mažesnį psichologinį žmonių atsparumą. Žmogaus reakcija sunkiomis sąlygomis itin svarbi šio projekto eigoje. Nes nieks nenori keliauti tūkstančius kilometrų tik tam, kad susipyktų su bendrakeleiviais. Nieks nenori būti silpniausia komandos grandis, nepajėgi susidoroti su įveikiamais kilometrais ir atliekamais darbais. Visiems rūpi, kad misija būtų įvykdyta sėkmingai. Todėl įveikę pirmos dienos distanciją mes buvome suskirstyti į keturias grupes ir žaidėme komandinius žaidimus, parodančius bendradarbiavimo ir derybų gebėjimus. Ir veikiausiai daug kitų tik organizatoriams žinomų savybių, kurios leido surinkti pačią tobuliausią komandą.

Todėl per pusantros dienos įveikėme 50 km atstumą. Nei daug, nei mažai. Užtat žygiavimo tempas reikalavo jei ne solidžių batų ir užgrūdintų raumenų, tai užsispyrimo. Supratome, kad nereikėtų tikėtis lengvatų ar dažnų sustojimų. Turbūt visi įvertino savo jėgas dar prieš atsakydami į kvietimą dalyvauti, nes daugumai kolegų nuovargis nesukėlė didesnių sunkumų. Stebėtina, kaip nesunku buvo pradėti pokalbį su kiekvienu iš dalyvių, kaip teigiamai kiekvienas reagavo į kvietimus ir prašymus pagelbėti renkant malkas, statant palapinę ar ravint piktžoles aplink kryžių. Nesu tikras, ar tai gaivus oras, projekto pobūdis, ar organizatorių profesionalumas, jeigu žygiui buvo atrinktas nesunkiai bendrą kalbą randantis būrys žmonių.

Vakare, užkūrus laužą ir įsikūrus stovyklavietėj, mus aplankė šių metų „Misijos“ dalyvis, muzikas ir architektas Algirdas Kaušpėdas. Papasakojęs apie artimiausius planus ir požiūrį į projektą, jis prisėdo prie laužo, suvalgė kartu su mumis vakarienę, pasiliko pokalbiams. Džiugu susilaukti dėmesio ir palaikymo.

Man pačiam didžiausią įspūdį paliko bandomojo žygio dalyviai. Kad ir kiek mieli širdžiai yra Dzūkijos miškai, rūku apkloto ežero vaizdas ryte, gerai išlaikyti istorijos paminklai ar paprasčiausias malonumas keliauti gamtoje, labiausiai prisiminsiu žygio dalyvius. Linksmus, draugiškus, žmogiškus. Pykčiu su jais nesidalinau. Kuo toliau, tuo mažiau jo turėjau. Galų gale supratau, ką su juo veikti. Supratau, kad situacija yra žymiai geresnė, nei atrodo nagrinėjant istorijos knygas, socialinės inžinerijos technikas ar karo strategijos vadovėlius. Supratau, kad mūsų visuomenė bręsta. Mes mokomės iš istorijos pamokų. Visuomet lėčiau, nei norėtumem. Bet vis dėlto bręstam. Ir po šio žygio tvirtai tikiu, kad skaudūs XX amžiaus pralaimėjimai ir klaidos daugiau nepasikartos.

Ilgą laiką mane stebino projekto sėkmė. Sėkmė, kurios nematuoju didėjančiomis sumomis biudžeto eilutėse, susitikimais su įžymybėmis ar faktu, kad jis vyks jau dešimtą kartą. Nors nepaprastai svarbūs, šie veiksniai yra antraeiliai. Svarbiausias ir labiausiai stebinantis projekto aspektas yra visuotinis, visos šalies palaikymas. Neišnykstanti mintis, kad dalyvauti „Misijoje“ yra garbė. Kad šitaip galima prisiliesti prie istorijos. Ir tam tikra prasme ją kurti. Kad dalyvavę didina susidomėjimą projektu, partizanais, Sibiro tremtiniais, o tai savaime skatina kitus prie jo jungtis.

Bandomąjį žygį užbaigiau sėkmingai, nes pykčio nebeliko. Į galutinę komandą nepatekau, tačiau džiaugiuosi dėl kolegų, kurie vyks į Sibirą. Nes mačiau, kad jie to tikrai verti.

Tomas Marcinkevičius, punskas.pl

Komentavimas negalimas.