„Toks tai mūsų lietuvių padėjimas“

ausra

Važiuodami Vižainio link matome daugybę vietovardžių, kurie primena šio krašto baltiškąją kilmę. Už kelių kilometrų į šiaurę nuo šios vietovės jau Lietuvos Respublika. Todėl natūraliai kyla klausimas, kiek Vižainyje ar jo apylinkėse dar gyvena lietuvių – senbuvių ar neseniai atvykusiųjų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir ypač atvėrus Šengeno erdvę buvo atnaujinti susisiekimo keliai, tačiau automobilių su Lietuvos valstybiniais numeriais miestelyje nematyti.

Petras Maksimavičius

Petras Maksimavičius

Vižainio savivaldybės oficialiame interneto tinklalapyje rašoma, kad vietovės pavadinimas siejamas su lietuvišku žodžiu „vėžys“, tačiau daugiau informacijos apie krašto sąsajas su lietuviais ar Lietuva nėra. Tiesa, užsimenama, kad šiame krašte susipindavo įvairios kultūros: lenkų, žydų, vokiečių, rusų ir lietuvių. Daug dėmesio skiriama tarpukariui. To laikotarpio tradicijas ir istoriją Vižainyje stengiamasi išsaugoti ir perduoti jaunajai kartai. Čia veikia Pilsudskininkų būrelis, pradinei mokyklai suteiktas Juzefo Pilsudskio, o gimnazijai – tarpukario Sienos apsaugos tarnybos (KOP) vardas. Mokiniai dalyvauja su šiais vardais susijusiose šventėse, dažnai atvyksta ir į Seinus, kur organizuojama itin daug lenkų patriotinių renginių. Tarpukariu Vižainyje, kaip ir Seinuose, buvo dislokuoti valstybės sienos apsaugos daliniai, kurie ne tik saugojo valstybinę sieną, bet taip pat į šį kraštą atnešė savąsias tradicijas, kurios greit prasiskverbė į vietos gyventojų kasdienybę. Naujoji karinės struktūros įvesta tvarka nebuvo draugiška lietuvių kalbai ir kultūrai. Tai ir lėmė galutinį lietuvių nutautėjimą Vižainio apylinkėse.

Pavasarį LR konsulatas Seinuose pakvietė regiono istorijos mokytojus į seminarą, kurio metu ketinta diskutuoti apie vis dar gajus stereotipus, skirtingus istorinių įvykių vertinimus, regiono istorijos mokymo mokyklose ypatumus. Nors sumanymas surengti lietuvių ir lenkų mokytojų susitikimą buvo labai reikalingas ir svarbus, tačiau gyvenimas parodė, kad šioje srityje dar daug teks nuveikti. Į susitikimą atvyko lietuviškų mokyklų istorijos mokytojai bei direktoriai ir tik du lenkiškų mokyklų istorijos mokytojai. Vienas jų buvo iš Vižainio. Kodėl ne iš Seinų, Krasnapolio, bet iš Vižainio? Priežasčių, matyt, rastumėm daug, tačiau viena jų galbūt ta, kad Vižainyje lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiai jau tapo istorija ir šiandien nekelia jokių didesnių emocijų. Vižainyje nebeliko lietuvių, todėl čia nėra lietuvių kalbos pamokų, neatnašaujamos lietuviškos pamaldos bažnyčioje, neveikia lietuvių draugijų skyriai, nėra lietuvių liaudies ansamblių. Liko tik istorija.

Prieš pat atostogų pradžią pasitaikius progai teko apsilankyti Vižainio gimnazijoje. Įdomu buvo sužinoti, kaip intensyviai vyksta bendradarbiavimas su netoliese esančia Lietuva, ar dar su kuo nors iš vietinių galima būtų pabendrauti lietuviškai, ar atsiranda poreikis mokytis lietuvių kalbos ir t. t.

„Lietuvių tautinės mažumos atstovų pas mus nėra“, – vieningai teigė mokytojai. Tačiau labiau nustebino tai, kad nei vienas jų net nebuvo girdėjęs, jog čia gyventa lietuvių, būtų mokyta lietuvių kalbos ar bažnyčioje atnašautos pamaldos lietuviškai. Tik po ilgesnio pokalbio visgi vienas iš jų primerkdamas akį pripažino, kad pasienio regione gyventojų tautinė kilmė negali būti vienalytė. „Čia tikriausiai visi – vieni mažiau, kiti daugiau – turime ir lietuviškų šaknų“, – pabrėžė Vižainio gimnazijos istorijos mokytojas.

O kokie šiandieniai Vižainio ryšiai su Lietuva? Be jokios abejonės, lietuvius į šias apylinkes traukia Rytų Sūduvos aukštuma ir nuostabus gamtovaizdis. Pamažu kuriama turizmo infrastruktūra, steigiamos kaimo turizmo sodybos. Tačiau Lietuva vižainiečiams, atrodo, vis dar išlieka terra incognita (nežinoma žemė). Kaip teigė gimnazijos mokytojai, paskutinė mokinių išvyka į netoliese esantį Vištytį surengta netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (prieš 20 metų!). Jokių rimtesnių projektų ar bendravimo su Lietuvos pasienio švietimo įstaigomis nėra. Sėkmingiau gimnazija bendradarbiauja su Vilniaus rajono lenkiškomis mokyklomis. Mokiniai rinko drabužius ir kt. lenkiškiems vaikų globos namams Vilniaus krašte. Tuo mokyklos pažintis su Lietuva, galima sakyti, ir baigiasi. Norėtųsi pasakyti – labai gaila. Gaila todėl, kad kadaise dirbtinai sukurtų sienų panaikinimas atveria dideles galimybes keliauti, bendrauti, pažinti, uždirbti… Gaila ir todėl, kad tas nuostabaus gamtovaizdžio kampelis turtingas savąja istorija, kurioje randame daug lietuvių pėdsakų.

vizainis

1909 m. Seinuose leisto „Šaltinio“ 16 nr. buvo išspausdinta kun. M. Brundzos korespondencija, kurioje atsispindi Vižainio lietuvių padėtis. Štai ką anuomet rašė kun. M. Brundza: „Mūsų endekai norėtų priskaityti Vyžainį prie grynai lenkiškų parapijų. Susiėjimuose, jeigu tiktai išeina apie tai kalba, tuoj anie kunigams prikiša litvomanystę, kad norį per Bažnyčią platinti Lietuvą. Lietuvių čia, girdi, visai nesama, o jeigu ir yra, tai visi supranta lenkiškai. Ištikrųjų gi taip nėra. Lietuvių čia yra, kaip statistika rodo, nuo 600 ligi 700 žmonių. Taigi skaičius nemažas. Tiesa, dalis jų supranta lenkiškai, bet dauguma nesupranta. Užtatgi, eidami teisybės keliu, kunigai ir jų dvasiškųjų reikalų neapleidžia. Kas nedėldienis ir šventadienis yra skaitoma jiems lietuviškai evangelija ir kas ketvirtas ar penktas nedėldienis sakoma pamokslas.

(…) Dabar jau kitoki laikai. Kurie ligšol neištautėjo, jau savo vardo nesigėdi, savo kalbą myli ir ją brangina. Lietuviai ir pas mus jau pradeda susiprasti, bruzdėti ir daugiau reikalauti savo teisingų teisių. Šiemet pradėjome bažnyčioje ir poterius skaityti lietuviškai, atsižiūrėdami į jų dvasišką naudą. Kalėdojant man ne kartą taip atsitiko. Klausiu poterių lietuviškai, nemoka. Gal moki lenkiškai? Ne, atsako, aš ne lenkas, aš noriu lietuviškai melstis. Tai kodėl gerai neišmoksti? Klausiu. O iš ko aš, „jagomastie“, išmoksiu, atsako, kad aš nemokytas, o bažnyčioje lietuviškai poterių neskaitot. Ant to, žinoma, tikt turėdavau nutilti, ir kiek galint tą jų teisingą reikalavimą išpildyti. Toks tai mūsų lietuvių padėjimas.“

Petras MAKSIMAVIČIUS, „Aušra“, 2013/16

2 koment. „Toks tai mūsų lietuvių padėjimas“

  1. kraštietis sako:

    Teisingai rašai, Petrai, tik ar tai įdomu Lietuvai? Štai šiandien per LRT „Panoramą“ kažkoks jaunas žurnalistas penkias minutes š….malė apie akciją „Lietuva myli Lenkiją“ – nusišnekėdamas, aišku, tai užsakyta medžiaga, kaip ir dcaugelis LRT-. Liūdna- sovietmečiu Lietuvai visa kas liko už sienos, visas kultūros, istorijos paveldas nerūpėjo, ir dabar, atgavus nepriklausomybę, toliau tai yra ‘dzin“.
    Prisimenu, sovietmečiu plėšėme dainas per sąskrydį, manydami, kad gal jas išgirs Tėvynėje, kad susijungs mūsų širdys ir mintys. Bet ten jau širdys neliepsnoja . Va toks jaunas LRT žurnalistas o jau supuvęs

  2. Viktoras/PL/ sako:

    ,,Sąjūdžio“ kūrimosi priešaury teko išgirsti informaciją,kad 1919 ar 1920 m.Vižainio krašte buvo pravestas referendumas/apklausa dėl šios teritorijos priklausomybės Lenkijai ar Lietuvai.Per 70% vietinių gyventojų pasisakė už Lietuvą.Būtų įdomu sužinoti,ar ši informacija yra patikima,kas šį referendumą surengė.